Daug diskusijų ketverius metus kėlusio socialinio būsto plėtros projekto, įgyvendinamo buvusioje savivaldybės tarybos nario Romanso Dragūnavičiaus siuvykloje, šios kadencijos savivaldybės taryba nebaigs. Nors įkurtuvės turėjo vykti jau šį pavasarį, naujuose būstuose socialiai remtinos šeimos geriausiu atveju įsikurs tik rudenį. Įsibėgėjus statybos darbams paaiškėjo, kad siuvyklos pastatui rekonstruoti į butus prireiks kur kas daugiau pertvarkymų ir biudžeto lėšų, nei buvo galima tikėtis.
Pastatą pirko aklai
Atrodo, kad tai yra vienas gigantiškiausių ir labiausiai abejotinų šios kadencijos savivaldybės tarybos įgyvendinamų projektų. Nors sprendimą pirkti patalpas socialiniam būstui įrengti paskutiniame posėdyje priėmė dar 2007–2011 metų savivaldybės taryba, dabartinė valdančioji dauguma viską pradėjo nuo nulio: 2011 m. rugsėjo mėnesį nusprendė, kad socialiniam būstui įrengti reikia ne patalpų, o pastato su suformuotu žemės sklypu.
Šios kadencijos valdančiosios daugumos atramai – Darbo partijos frakcijos pirmininkui Romansui Dragūnavičiui, vadovaujančiam Finansų, biudžeto ir rajono plėtros komitetui, toks sprendimas atvėrė kelius parduoti nereikalingą siuvyklą.
Savivaldybė už dalį pastato Dragūnavičiaus šeimai sumokėjo 291,3 tūkst. Lt. Kadangi rajono biudžete jau nebe pirmi metai šviečia skylės, pastatui pirkti imta paskola.
Vyriausybės patvirtinta tvarka reikalauja prieš perkant ar nuomojant nekilnojamąjį turtą parengti socialinį-ekonominį pagrindimą.
Jei savivaldybės specialistai būtų iš anksto skaičiavę, kiek kainuos socialinių būstų įrengimas negyvenamose patalpose, gal taryba ir nebūtų apsisprendusi pirkti pastato, kurio rekonstrukcija brangesnė gal net ir už naujas statybas.
Domėjosi net STT
Dar nepriėmus sprendimo siuvykloje įrengti socialinius būstus, savivaldybės administracija užsakė daugiau nei 51 tūkst. Lt kainavusį techninį ir darbo projektą, 4 tūkst. Lt sumokėjo už investicinį projektą. Kai 2012 m. rugsėjo mėnesį rajono taryba svarstė, ar pritarti Europos Sąjungos finansuojamam projektui „Socialinio būsto plėtra Jurbarko mieste (III etapas)“, politikams jau nebebuvo kur dingti – kiekvienas suprato, kad nepritarę bus apkaltinti padarę savivaldybei 346 tūkst. Lt žalą.
Numoti ranka į abejotinas naujosios valdžios ambicijas rajono vadovams lojalius tarybos narius paskatino ir užtikrinimas, kad projektui finansuoti Europos Sąjunga skirs 801 tūkst. Lt, tuo tarpu savivaldybei reikės prisidėti tik 538,4 tūkst. Lt.
Su kiekvienu balsavimu už socialinio būsto plėtrą į priekį stumiančius sprendimus rajono vadovai sulaukdavo vis daugiau kritikos. Valdančiajai liberalų, socialdemokratų, darbiečių ir valstiečių daugumai nepriklausantys politikai iškart sakė, kad siuvykloje įrengtų būstų kaina peržengs visas Jurbarke įmanomas ribas.
Jau tada buvo galima numanyti, kad, neskaičiuojant europinės paramos, dešimties būstų įrengimas savivaldybei kainuos gerokai per 800 tūkst. Lt – už tokią sumą mieste būtų galima nupirkti mažiausiai dešimt dviejų kambarių butų, arba gerokai daugiau nedidelių kaimo sodybų.
Viename tarybos posėdyje Zita Sorokienė pareikalavo nedaryti nesąmonių – įsigilinti į savivaldybės galimybes finansuoti tokį projektą, o ne laukti, kol Specialiųjų tyrimų tarnybos agentai rajono vadovus ar administracijos darbuotojus išves su antrankiais.
Ir rajono meras Ričardas Juška, ir Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Ramūnas Majauskis politikams įrodinėjo, kad Europos Sąjungos lėšas galima naudoti tik negyvenamoms patalpoms rekonstruoti, o butus leidžiama pirkti tik tuose daugiabučiuose, kur daugiau nei 50 proc. būstų jau yra socialiniai.
Z. Sorokienei pateikus skundą Specialiųjų tyrimų tarnybai, Kauno apygardos prokuratūra pareikalavo, kad lėšų panaudojimą pastatui pirkti ir socialiniam būstui finansuoti ištirtų savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba. Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad tarybos nariams gerokai prikabinta makaronų: Vidaus reikalų ministerija, skirsčiausi Europos Sąjungos paramos lėšas probleminėms teritorijoms atnaujinti, socialinius būstus daugiabučiuose leido pirkti iki 2012 m. sausio mėnesio. Darbo partijos nario Petro Vainausko vadovaujama savivaldybės administracija iš R. Dragūnavičiaus dalį siuvyklos pastato nupirko gerokai anksčiau.
Nors savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba pirkimo dokumentuose rado nemažai pažeidimų, ikiteisminis tyrimas jiems įvertinti nebuvo pradėtas.
Prireikė naujos katilinės
Nors iš pradžių savivaldybės administracijos darbuotojai teigė, kad siuvyklos pastate galima būtų įrengti bent vienuolika butų, netrukus paaiškėjo, kad vietos yra tik dešimčiai.
Praėjusios vasaros viduryje pasklido žinia, kad naujai įrengiamame daugiabutyje nėra suprojektuota katilinės. Liepos mėnesio tarybos posėdyje savivaldybės administracijos direktorius P. Vainauskas patvirtino, kad siuvykloje buvusios katilinės eksploatuoti nebus galima, nes ji įrengta rūsyje.
Tačiau tuomet nei direktorius, nei Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus darbuotojai nežinojo, kiek kainuos naujos katilinės projektavimas ir įrengimas. Politikams buvo paaiškinta, kad tai parodys viešieji pirkimai.
Rugsėjį savivaldybė sudarė sutartį su UAB „Vikis“, viešųjų pirkimų konkurse pasiūliusiai už beveik 9 tūkst. Lt parengti siuvyklos pastato dujinės katilinės bei lauko ir vidaus tinklų rekonstrukcijos projektą.
O šią savaitę savivaldybės interneto puslapyje, skelbiančiame informaciją apie sudarytas sutartis, atsirado pranešimas, kad nupirkti katilinės įrengimo darbai. UAB „Eco inžinerija“ buvusiame siuvyklos pastate dujinę katilinę įrengs už 39554,15 Eur ( 136572,57 Lt).
Butai už namo kainą
Savivaldybės administracijos Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Inga Šimulynaitė informavo, kad jau išsiuntė raštą finansavimą socialinio būsto plėtros projektui skyrusiai Vidaus reikalų ministerijai.
„Nupirkus visus daugiabučių renovacijos darbus, savivaldybei liko 70 tūkst. Lt. Labai tikimės, kad ministerija leis šiuos pinigus panaudoti socialinio būsto plėtrai – tuomet dalis savivaldybės išlaidų pasidengtų“, – aiškino už projekto įgyvendinimą atsakinga vyriausioji specialistė.
Naujausiais duomenimis, socialinio būsto įrengimas kainuos 408 tūkst. 276,26 Eur, arba 1 mln. 409,7 tūkst. Lt. Europos Sąjunga kol kas dengia 1 mln. 82,1 tūkst. Lt, taigi jei finansavimas nebus padidintas, savivaldybei teks prisidėti 327,5 tūkst. Lt.
Tačiau skaičiuojant, kiek kainuos vieno socialinio būsto įrengimas, reikia pridėti dar ir už R. Dragūnavičiui priklausiusią siuvyklą sumokėtus 291,3 tūkst. Lt. Viską suskaičiavus aiškėja, kad vienas pačioje prasčiausioje miesto vietoje, visų vėjų pagairėje ir prie judraus kelio stovinčio daugiabučio butas kainuos beveik 50 tūkst. Eur – tai yra per 170 tūkst. Lt.
Už tokią kainą Jurbarke galima nusipirkti visai neblogą namą su bent dešimčia arų žemės.
Sumokėjo simboliškai
Niekas nesako, kad socialiai remtinoms, vaikus auginančioms šeimoms savivaldybė neturi padėti – dauguma už minimumą priverstų dirbti jurbarkiečių niekada negalės nusipirkti jokio būsto.
Tačiau žinant, už kokią kainą savivaldybė įrenginėja būstus ir už kiek pardavinėja tuos, kurie jai priklauso, negali nesistebėti aklai priimamais politikų spendimais.
Liepą savivaldybės taryba leido privatizuoti du butus viename naujausių Jurbarko daugiabučių – K. Donelaičio g. 70 name. Abiejų butų gyventojai pateikė savivaldybei Jurbarko rajono apylinkės teismo sprendimus, pripažįstančius teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas.
Trijų kambarių 78,3 kv. m bute gyvenanti moteris įrodė teismui, kad butas buvo skirtas sutuoktiniui, kuriam mirus, ji sužinojo, kad gyvena neprivatizuotame bute. Teismas pripažino jos teisę privatizuoti butą, kurį savivaldybės taryba sutiko parduoti už 1547 Lt.
Dar pigiau – tik už 811 Lt tame pačiame name 55,9 kv. m butą privatizavo savivaldybės administracijos Juridinio skyriaus juristės Editos Pažereckaitės tėvai, įtikinę teismą, kad privatizuoti butą anksčiau negalėjo dėl to, jog neturėjo investicinių čekių ir pinigų.
Dėl buto, kuriame gyvena ir savivaldybės juristė E. Pažereckaitė, privatizavimo savivaldybei teisme atstovavo Juridinio skyriaus vedėja Rūta Vančienė.
Tarybos nariams beveik nekilo abejonių, kodėl 1993 metais pastatytame name privatizuojamų butų kaina labiau simbolinė nei reali, nes tarybos sprendimo aiškinamajame rašte teigiama, kad ji apskaičiuota pagal Butų privatizavimo įstatymą ir Vyriausybės 2001 m. patvirtintą tvarkos aprašą, įvertinantį naudingą plotą, statybos kainą ir infliaciją. Pagal šią tvarką buto kaina netgi sumažinta 6 proc., nes name nėra įrengta elektrinių viryklių.
Sumokame už kitus
Savivaldybės administracijos Ūkio ir turto skyriaus vyriausioji specialistė Vida Vasliauskaitė informavo, kad tokių neprivatizuotų butų savivaldybė šiuo metu vien mieste turi maždaug 20, dar bene dešimt yra Smalininkuose, Viešvilėje ir kitose gyvenvietėse.
Teismo sprendimu pagal Butų privatizavimo įstatymą butus yra išsipirkę kol kas tik trys gyventojai. Kodėl – neaišku, bet galima manyti, kad nuo sovietmečio gyvenantys žmonės apie galimybę kreiptis į teismą ir įrodyti savo teisę privatizuoti butą net nežino.
Šių metų pradžioje įsigaliojęs Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas leis ir teismo sprendimo neturintiems gyventojams privatizuoti savivaldybei priklausančius butus, bet jau, deja, už rinkos kainą.
Nekeista, kad žinančius savivaldybės priimamų sprendimų paradoksus piktina valdžios noras statyti milijonus kainuojančius socialinius būstus ir atiduoti juos tiems, kurie labai dažnai nesivargina sumokėti net komunalinių mokesčių.
Tuo tarpu mes, kiekvieną mėnesį dalį atlyginimo atseikėjantys į savivaldybės biudžetą, sumokame ne tik už neįtikėtinai brangių būstų statybą, bet ir už jų šildymą, sunaudotą vandenį ir išvežamas šiukšles. Galėtume pykti, jei tokius sprendimus priimtų ne mūsų pačių išrinkti politikai.
Daiva BARTKIENĖ
o kažin kodėl tas naujas socialinis namas su stilinga mėlyna karvelide?