Mūsų krašte gausu turistams patrauklių objektų, o Jurbarko rajono savivaldybės strateginiame plėtros plane turizmo vystymas jau seniai įrašytas kaip prioritetinė sritis. Svarbų vaidmenį šiame veiklos bare vaidina turizmo paslaugų teikėjai.
Išgirsta ne tik liaupsių
Jurbarko rajono turizmo paslaugų teikėjų organizacijai priklauso 16 narių, rajone yra 8 kaimo turizmo sodybos. Paslaugų teikėjų organizacijos ir Lietuvos kaimo turizmo asociacijos Jurbarko skyriui vadovauja Kristina Vančienė, kaimo turizmo sodybos „Jurodis“ savininkė.
Kol kalbėjomės apie vasarą atgyjantį verslą, Kristina vokiškai atsakė į keletą telefono skambučių ir sodyboje atostogaujančiai vokietaitei papasakojo, kokie orai artimiausiomis dienomis prognozuojami Lietuvoje.
„Su savo svečiais dažniau kalbu vokiškai negu lietuviškai, – sako K. Vančienė, – bet šiemet jau pastebėjau tendenciją, kad daugėja lietuvių turistų, ir šįryt turėjau aštuonis dviratininkus. Informaciją gavę Turizmo ir verslo informacijos centre dažniausiai jie užsuka pernakvoti ir visi sako, kad Jurbarkas jiems – naujas atradimas.“
Sodybos šeimininkė mėgsta su svečiais pasėdėti namo terasoje su vaizdu į gražuolį Nemuną ir pasišnekėti. Tačiau Jurbarko rajono turizmo paslaugų teikėjų organizacijos vadovė iš turistų išgirsta ne tik liaupsių mūsų rajono nuostabiai gamtai, bet ir pastabų apie turizmo infrastruktūrą bei pasiūlymų turizmo paslaugų teikėjams.
Turistai pageidauja, kad dviračių takas sujungtų Kauną su Jurbarku, ir Kristina jiems pritaria – tai, jos manymu, pasitarnautų visos Lietuvos turizmo vystymui. O dviračių žiedas per Jurbarko tiltą ir per Šakių rajoną į Kauną, pasak K. Vančienės, būtų intensyviausias pajamų šaltinis turizmo verslui.
„Turistai pasigenda maitinimo įstaigų, nes nuo Kauno iki Jurbarko gali nebent kebabą suvalgyti. Ne tik užsieniečiai, bet ir lietuviai į kelionę maisto jau dažniausiai nesideda, o pavalgyti nėra kur arba maitinimo įstaigos uždaromos labai anksti. Turistai priekaištauja ir dėl trumpo pilių darbo laiko“, – pasakoja K. Vančienė.
Šiemet ji išgirdo nuomonę, kad šalia dviračių tako mažai suoliukų, o esantieji neretai sulaužyti, ir pasiūlymą: suoliukus galėtų atstoti lauko rieduliai arba masyvūs medžių kamienai – tokie vandalams būtų sunkiai įveikiami.
Trūksta ir informacijos. „Vienoje miesto degalinių užsieniečiai motociklininkai prašė lankstinukų apie Jurbarko rajoną. Bet mūsų degalinėse lankstinukų nėra, o užsienyje jų gali gauti nemokamai įvairiausių ir ne tik apie turizmą“, – sako turizmo paslaugų teikėja, daug keliaujanti ir užsienyje prisižiūrinti gerų dalykų, kurie nedaug tekainuoja.
„Lankstinukai dažniausiai leidžiami iš projektinių lėšų, o galima būtų tam skirti lėšų ir iš rajono biudžeto – tos lėšos sugrįžtų per mokesčius. Kaip turistiniam regionui – toks mūsų prioritetas – mums labai trūksta ne tik paslaugų, bet ir informacijos apie jas. Užsieniečiai iš senosios demokratijos šalių čia neturi kur išleisti pinigų“, – mano K. Vančienė.
Tačiau turizmo paslaugų teikėjai nelaukia, kol verslą pagyvins valdžia. „Svarstome parengti 2-3 dienų maršrutą po rajoną – tai būtų ir didelis indėlis į rajono biudžetą. Dirbame kartu su Turizmo ir verslo informacijos centru, norime partnerystės su kultūros ir bendruomenių centrais – jų meno kolektyvų pasirodymai ir renginiai įdomūs ir mūsų svečiams. Kai Jurbarke ar, pavyzdžiui, Smalininkų kartodrome kas nors vyksta, iškart pajunta ir kaimo turizmo sodybos, ir teikiantieji apnakvindinimo bei maitinimo paslaugas mieste. Tada ir mums šventė – mes dirbame išsijuosę“, – sako K. Vančienė.
Kaimo turizmo sodyba „Jurodis“, svečių namai „Mituva“, Viešvilės bendruomenės centras, stovyklavietė „Medaus slėnis“ yra įtraukti į turistinį maršrutą „Lietuvos kulinarinio paveldo kelias“. „Jau juntame to maršruto naudą – pas mus atvažiuoja turistų ragauti sertifikuotų kulinarinio paveldo patiekalų“, – džiaugiasi Kristina.
K. Vančienės įsitikinimu, reikia būti nuolat matomiems – reklamuoti save ir semtis patirties. Todėl ji ir kiti paslaugų teikėjai reklamuoja Jurbarko kraštą turizmo ir verslo parodoje „Vivattur“, vyksta į „Žaliąją savaitę“ Berlyne, į muges Lenkijoje ir Kaliningrade, rengia ir dalyvauja seminaruose.
Kaimo turizmo sodyba „Jurodis“ reklamuojasi ir pasauliniuose turizmo tinklapiuose, tokiuose kaip booking.com ir kituose. Pasak K. Vančienės, nereikia bijoti pasireklamuoti, tik svarbu, kad teikiamos paslaugos atitiktų reklamą ir nenuviltų svečių. „Didelė gėda ir bėda mums yra Jurbarko viešbutis, jis daro Jurbarkui antireklamą“, – negali nutylėti Jurbarko rajono turizmo paslaugų teikėjų organizacijos vadovė.
„Vasara užimta, o jei nebeturiu ką veikti, susiruošiu kur nors važiuoti. Bet tada, kaip tyčia, užplūsta svečių ir kartais kelionę tenka atidėti“, – sako K. Vančienė.
Vietiniams – pokylių salė
Šiltuoju metų laiku greitesniu tempu sukasi visi su turizmu susiję verslai. „Vasarą – visada pagyvėjimas“, – sako svečių namų „Mituva“ savininkas Kęstutis Mockaitis. Savo verslą, įkurtą Girdžiuose, jis orientuoja ne tik į turistus, bet ir į vietinius – visų poreikiai skirtingi. Vietiniams nereikalingas viešbutis, bet jie naudojasi pokylių salėmis – vasarą ypač padaugėja vestuvių, susitikimų ir šeimos švenčių. Vietinių ateina ir į šeštadieniais čia rengiamus poilsio vakarus.
Kulinarinio paveldo patiekalų, kurių siūlo svečių namai „Mituva“, vietiniai savo pobūviams neužsisako. Ypatingo skonio kugelio, virtinukų su bulvių įdaru ir kitų tautinio paveldo valgių ragauti atvažiuoja vilniečiai ir kauniečiai. „Bet reikia iš anksto užsisakyti, kavinė nedirba, nes neišsilaiko, kasdien maitinti nėra ką“, – sako įmonės savininkas. Taigi koks išalkęs turistas važiuodamas pro Girdžius neturėtų kur alkį numalšinti.
Viešbutis vasarą irgi būna gausiau apgyvendintas. „Apsistoja komandiruotieji, įmonės nuomoja kambarius savo darbuotojams. Pas mus patiekiami pusryčiai, yra nemokamas internetas, GALA televizija – visi būna patenkinti. Užvažiuoja ir keliaujančiųjų po panemunės pilis – pernakvoti, paragauti kulinarinio paveldo patiekalų, pailsėti“, – pasakoja Kęstutis. Jis pripažįsta, kad kartais tenka suktis suplukus: įmonė nedidelė, samdyti daug žmonių nėra kaip, todėl dirba pats, gardžiuosius kugelius kepa žmona Aldona, padeda ir dukros.
Turistinių objektų Girdžiuose nėra, tad ir turistų beveik nėra, nors ieškantiems ramaus poilsio miestelis būtų labai patrauklus – yra didžiulis parkas su medžių aprašais, šalia svečių namų – bendruomenės įrengta vaikų žaidimo aikštelė, dar – gražioji Mituvos užtvanka. K. Mockaitis buvo pradėjęs nuomoti valtis ir vandens dviračius plaukioti užtvankoje, bet šios paslaugos jau nebeteikia. „Nėra paklausos. Vietiniai pabandė, paskui jiems nusibodo. Neturi pinigų, nors kainos čia, palyginti su kitur, nebuvo didelės“, – sako verslininkas.
Tarpinė stotelė
Sezoniškumas įtakoja ir stovyklavietės „Gandro pėda“ veiklą. Veliuonos seniūnijos Klangių kaime įkurtos stovyklavietės vadovas Airidas Svetlauskas sako, kad „Gandro pėda“ yra tarpinė stotelė keliautojams iš didžiųjų miestų pajūrio link.
Dažniausiai Klangiuose apsistoja keliaujantieji automobiliais – pernakvoja palapinėse ir saugiai palikę daiktus važiuoja į panemunės pilis. Maitinimo paslauga stovyklavietėje neteikiama, bet savo atsivežto maisto stovyklautojai gali išsivirti ant laužo. „Visi domisi, kur galima išsimaudyti, ir nustemba išgirdę, kad mes maudomės Nemune. Bet savo svečiams galime pasiūlyti stovyklavietėje esantį tvenkinį ir dušą“, – sakė A. Svetlauskas.
Stovyklavietės savininkas džiaugiasi, kad yra besidominčių ir neseniai pradėta reklamuoti senųjų amatų bei viduramžių šokių demonstravimo galimybe. „Žiemą mes silpnesni ir visas šis kraštas turizmo požiūriu ramesnis, tačiau stengiamės aktyvinti. Pavasarį ir rudenį pas mus galima žaisti dažasvydį, kurį yra įsigijęs Veliuonos šeimų laisvalaikio klubas – tą pramogą labai mėgsta vaikai ir bernvakarių dalyviai“, – pasakojo stovyklavietės „Gandro pėda“ vadovas.
Pasijunta kaip namie
A. Ašmonienės kaimo turizmo sodyba Smalininkuose gali priimti 20 žmonių. „Ne visada ir vasarą būna dvidešimt, bet tuščia niekada nebūna. Apsistoja pravažiuojantys, daug užsieniečių, ypač vokiečių, kurie šiame krašte ieško savo šaknų, o lietuviai paprastai ilgiau kaip vieną-dvi naktis neužsibūna“, – pasakoja Andželika ir Arvydas Ašmonai, kaimo turizmo sodyba – jų šeimos verslas.
Pobūvių savo sodyboje Ašmonai nerengia – ir patiems ne prie širdies triukšmingi pokyliai, o ir svečiai užsisakydami vietas neretai pasiteirauja, ar nebus baliaus. „Pas mus ką tik buvo jauna šeima su dviem vaikais iš Olandijos – rinkosi ramią vietą ir norėjo pramogų vaikams. Jie maudėsi Nemune, važinėjo kartingais, Tauragės atrakcionų parke užsibuvo visą dieną, o Palanga jiems nepatiko – per daug žmonių“, – pasakoja smalininkiečiai.
Andželika ir Arvydas stengiasi dėl visų svečių, o širdį ypač paglosto tie, kurie atvyksta kasmet – tokių daug. Dabar svečiuojasi pagyvenusių vokiečių pora, kasmet atvažiuojanti čia pailsėti, o sodyboje auga jų atvežtos vynuogės. Jau daug metų nakvynę Smalininkuose renkasi būrys dviratininkų iš sostinės. Žiemą sulaukia tų pačių medžiotojų ir žvejų. „Per savo šventes atvažiuoja įmonių kolektyvų – jie nori čia ne tik pernakvoti, bet ir ką nors nuveikti. Pasiūlau pavedžioti po Smalininkus, papasakoju – jie lieka labai nustebinti, sako pasiūlysią ir bičiuliams čia atvažiuoti“, – pasakoja Arvydas.
Neretai iš svečių šeimininkai išgirsta, kad sodyboje esanti gera aura, kad čia jaučiasi kaip namie. „Širdį paglosto, kai atvykusieji prašo tokių pat blynelių, kaip jų bičiuliai čia valgė prieš porą metų“, – prisipažįsta Andželika. Ji visuomet savo svečiams leidžia pasirinkti, ko norėtų pusryčiams, ir patiekia juos ten, kur svečiai nori – po žydinčiu medžiu, prie židinio valgomajame ar kitoje gražios sodybos vietoje.
„Tas verslas nelengvas – auga ir svečių poreikiai, didėja ir reikalavimai sodyboms. Čia dirbi 24 valandas per parą. Kartais pagalvojame, kad gal per daug apsikrauname leisdami klientams rinktis, bet juk jie – mūsų svečiai. Toks mūsų verslas – kai kiti atostogauja, pasirūpinti, kad jų atostogos būtų puikios“, – sako Ašmonai.
Danutė Karopčikienė
