Įkaitinta saulės, nuprausta liūčių, pasipuošusi žiedais. Vasara – tarsi vienas ilgesingas atodūsis, vos spėji pasidžiaugti šiluma – ir jau ateina ūkuose įsisupęs ruduo. Trumpa, bet tiek daug savyje sutalpinanti: ir visus metus laukiamas atostogas, ir savaitgalio išvykas prie upės, ir rytinę kavą terasoje. Ilgi vakarai vilioja neužsibūti namuose, todėl po darbo dar daug suspėjame – sode nuskinti braškes, panemune pasivažinėti dviračiu, pasigėrėti už miško pasislepiančia saule. O kokia vasara džiaugiasi dirbančios, kaip dabar mėgstama sakyti, karjeros siekiančios moterys? Jų vasaros taip pat pilnos kaitros ir gėlių žiedų.
Pasiilgsta žemės kvapo
Gydytoja pediatrė Nijolė Kiudienė žiemą labiausiai pasiilgsta žemės kvapo ir gėlių žiedų. Gamta jai graži visais metų laikais, tačiau vasara – ypatingas laikas, kai širdis kiekviename žingsnyje džiaugiasi, o siela palaimingai ilsisi.
Nuo birželio pradžios atostogaujanti gydytoja jau spėjo labai daug nuveikti. Septynmečiui anūkui Sidui juodu su Vaclovu šiemet padovanojo įsimintiną kelionę į Latviją. Šiai kelionei Nijolė ruošėsi nuo žiemos, todėl taip skrupulingai suplanavo kiekvieną pusdienį, kad kuo daugiau pamatytų, o vaikas patirtų neužmirštamų įspūdžių. Keliauninkai vežėsi dviračius, todėl be vargo apvažiavo Rundalės pilies apylinkes, Jelgavą, išvaikščiojo Rygos senamiestį, išmaišė Gaulės nacionalinį parką, Jūrmalą, Ventspilį, Liepoją. O grįžusi lyg alkana prie duonos Nijolė puolė prie savo gėlynų ir daržų.
Nijolė ir Vaclovas jau septinti metai gyvena kone miesto centre esančiuose soduose. Nedideliame jų sklypelyje stebuklingai sutelpa ir namas, ir žalia veja, ir šimtai Nijolės gėlių, ir jauki pavėsinė, ir šiltnamis, o už tvoros ankštis jau brandina žirniai, nuo savo svorio linksta svogūnų laiškai ir žydi ankstyvosios bulvės. Gal dviese gyvenant tiek daug visko ir nereikia, bet taip smagu iš lysvės išsirauti morką, pakelti nuo žemės obuolį, pasidžiaugti geltonu storažandžiu moliūgu ir sveikata trykštančiomis cukinijomis. Ko patys nesuvalgo ir šaldiklin nesudeda – draugams ir kaimynams pintinėmis dovanoja.
Gydytoja neslepia, kad jai nieko nėra maloniau nei rankomis pajusti žemės vėsą, stebėti, kaip kalasi ir auga gležni daigeliai, kaip skleidžia žiedus gėlės. Todėl vos Nemune išeina ižas ir skaisčiau nušvinta pavasarį pranašaujanti saulė, ant palangių surikiuotuose loveliuose pradeda kaltis daržovių ir gėlių daigai.
Paskui lyg didžiausio stebuklo Nijolė laukia įsaulyje išsiskleidžiančių pirmųjų krokų žiedų, juos keičia daugybė tulpių taurių, o po jų pasipila visa vasaros žiedų gausybė. Nors gydytojos darželyje dauguma gėlių daugiametės, moteris neslepia, kad prireikia nemažai laiko, kol jas priraišioja, nugeni, išvaduoja nuo besikalančių piktžolių ir amarų.
„Nuo pat vaikystės – kur gyvenau, ten gėles auginau. Tėtis daugybę kartų sakė: „Kiek čia bulvių gali užauginti!” Bet aš, matyt, be gėlių negaliu“, – šypsosi gydytoja, žvilgsniu glostydama paskutinius bijūnų žiedus. Tarp daugybės augalų apvalų darželį įrėmina gėlių karalienė rūta, be kurios Nijolė savo namų neįsivaizduoja.
Taip pat kaip ir kapstytis darže gydytoja mėgsta savo gėles fotografuoti. Įamžinti nuotraukose žiedai atskleidžia visą gamtos didybę, o niūrią žiemą džiugiai sušildo sielą. Bevartant fotografijas, mintyse gimsta planai, kur ir ką reikėtų persodinti, kokių naujų augalų įsigyti, kad kasmet darželis atrodytų naujai ir dar gražiau.
Nors iki vėlumos ravėdama morkas ir burokus gydytoja pavargsta, dėl to niekada nepergyvena.
„Nusiprausi, išsimiegi, o rytą pažvelgęs pro langą ir vėl nori gyventi. Tai ne tas nuovargis, su kuriuo grįžti po darbo dienos, kai ir namuose negali atsikratyti minčių apie susirgusius vaikus. Kartais neiškentusi vakare viską metu ir važiuoju jų aplankyti, tuo smarkiai nustebindama ligoniukų tėvus“, – pasakojo gydytoja, tik per atostogas visą dėmesį galinti skirti savo šeimai. Ne kartą graužėsi, kad to bendravimo su pačiais artimiausiais žmonėmis gyvenime labai trūko, todėl dabar kiek galėdama stengiasi apgaubti meile savo anūkus. Ir tos meilės yra visur, prie ko prisiliečia darbščios moters rankos.
Atostogas skiria vaikams
Jurbarko rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos tyrėjai Eglutei Tamulienei atostogos jau pasiekiamos ranka, o nekantriausiai jų laukia šešiamečiai dvyniai Martynas ir Laurynas. Vasarą, kai vaikų darželis neveikia, Eglutė ir Vaidas mažiesiems prižiūrėti pakaitomis ima atostogas.
Mamos dėmesio pasiilgę dvyniai tą mėnesį miega kiek nori, mėgaujasi skaniausiais valgiais, svaigsta nuo gražiausių pasakų ir sulaukia atsakymų į visus savo klausimus. Bendravimas su mažaisiais daug džiaugsmo teikia ir Eglutei. Jau kelinti metai iš eilės dešimčiai dienų jie visi trys keliauja prie jūros. Tokių atostogų Vaidas jiems šiek tiek pavydi, bet Eglutė iš anksto džiaugiasi betarpišku bendravimu su dvyniais.
„Visada stengiuosi, kad vaikai kuo daugiau būtų su tėvu. Vaidas juos vežasi žvejoti, važinėjasi dviračiais, kartu dirba kieme. Gal berniukams ir pritrūksta artimesnio bendravimo su mama. Palangoje, kai liekame vieni, vaikai manęs netgi labiau klauso nei namuose – kai niekur nereikia skubėti, galime viską, ką darome, aptarti ir apie viską pasikalbėti“, – svarstė atostogas jau planuojanti Eglutė.
Net blogas oras Tamulių šeimynai netrukto poilsiauti prie jūros. Jei lynoja, visi trys šoka į guminius batus, apsigaubia lietpalčiais ir sėda ant dviračių. Eglutė laikosi nuostatos, kad jūros oras vaikams labai reikalingas, todėl visas dešimt dienų ne tik leidžia dvyniams kiek nori mirkti jūroje, statyti pilis, bet ir vakarais daug su jais vaikšto, važinėja dviračiais. Dėl to Palangoje nė vienas nepasigenda televizoriaus.
Eglutė neslepia, kad tokios aktyvios atostogos ją šiek tiek nuvargina, bet dėl to gerai išvėdina galvą ir išvaiko visas mintis apie darbą. Keturiasdešimt dienų atostogaujanti policijos pareigūnė grįžusi iš Palangos dar spėja labai daug nuveikti, tačiau smagiausia jai leisti laiką su vaikais savo sodyboje miesto pakraštyje, kur netrūksta erdvės akims ir mintims, o ant kiekvienos palangės ir ant visų tvorų žydi Eglutės išpuoselėtos gėlės.
Vasarą Tamulių kieme vaikai siaučia su dviem šunim, murkia dvi katės, tarplysviuose šokinėja triušiai. Visi jie turi savo vardus ir yra labai mylimi Martyno ir Lauryno. Kiekvieną į namus užklydusį svečią dvyniai veda supažindinti su savo augintiniais, o ir patys jais rūpinasi – rytais bėga šerti šviežutėle, ką tik Vaido nupjauta žole. Net jei Zuikienė peršoka tvorą ir įsitaiso kaimynų sode, ant linksmų ir šiek tiek padykusių dvynių augintinių niekas nepyksta.
Eglutei toks kaimiškas gyvenimo būdas labai patinka.
„Man ramu, kad vaikai ne miesto gatves šlifuoja, o važinėja dviračiais užmiesčio keliukais ir pažįsta kiekvieną kaimynų karvę. Nieko nėra smagiau kaip valgyti braškes, nuskintas tiesiai iš lysvės, pasiųsti vaikus į daržą atnešti salotų ir krapų, o vakarienei išversti kerą šviežių bulvių. Gal mieste gyventi ir patogiau, bet gyvenimo pilnatvei to neužtenka“, – įsitikinusi E. Tamulienė.
Iš saulės – energijos pasisemti
Ilgiausias, kone dviejų mėnesių atostogas turintys pedagogai vasarą gali jaustis laisvi kaip vėjas laukuose, tačiau gyvenimas mokyklose dėl to nesustoja. Naujamiesčio vidurinės mokyklos direktorė Alma Uznė vasarą džiaugiasi energijos antplūdžiu, kurį jai suteikia trumpos, bet smagios ir įdomios pavasarinės atostogos.
Mokyklos direktorė tikina apie atostogas pradedanti galvoti tuoj po Naujųjų metų. Tada ir išsirenka, kur keliauti. Pirmenybę teikia tiems kraštams, kuriuose dar nėra buvusi.
„Esu geografijos mokytoja, todėl noriu ne tik pailsėti, bet ir kažką naujo sužinoti, kad galėčiau paįvairinti pamokas filmuota medžiaga, nuotraukomis, sudominti vaikus gyvais įspūdžius. Dėl to kasmet stengiuosi kur nors išvažiuoti, o jei pavyksta – užsienyje atostogauju net ir du kartus per metus“, – tikina A. Uznė.
Šį pavasarį Naujamiesčio vidurinės mokyklos direktorė dvi savaites praleido ekonominės krizės nustekentoje Graikijoje. Nors vos ne per kiekvieną žinių laidą rodomos šioje šalyje vykstančios demonstracijos, pranešama apie streikus ir riaušes, skrisdama į Koso salą Graikijoje Alma nejuto jokio nerimo.
Turistų rojuje apie šalį užpuolusias negandas nebuvo galima pajusti nė menkiausios užuominos, tačiau kaip iš tiesų šioje šalyje gyvena žmonės direktorė sužinojo pasikalbėjusi su viešbučio kambarine. Prieš 17 metų iš Odesos atvykusi moteris dirba septynias dienas per savaitę po devynias valandas per dieną, todėl gauna neįtikėtinai daug – 1200 eurų per mėnesį. Tokį patį darbą dirbantys mažiau patyrę darbuotojai uždirba tik 800 eurų, tuo tarpu vien už kambarėlį pusrūsyje jiems tenka per mėnesį sumokėti po 200 eurų nuomos mokesčio.
Rinkdamasi vietą atostogoms Alma pirmenybę teikia saulei ir šilumai, nes būtent to labai trūksta lietuviškai vasarai. Negalėdama išvažiuoti iš Lietuvos, pernai direktorė apsisprendė atostogauti Palangoje, tačiau grįžo neišbuvusi prie jūros net dviejų dienų. „Pradėjo lyti ir mano nuotaika subjuro. Užtat ir skrendu ten, kur šilta ir saulėta“, – juokėsi Alma.
Kas yra idealios atostogos, A. Uznė tikina nežinanti. Kiekvienos paprastai būna savaip įsimintinos, o jei grįžti pailsėjęs ir kupinas energijos – vadinasi, atostogos buvo puikios. Moteris pripažįsta, kad nors mėgsta pasilepinti saulėje, penkių žvaigždučių viešbutis per atostogas jai nėra būtinas.
Šią vasarą, jei pavyks, A. Uznė dar planuoja atostogauti rugpjūtį. Tačiau vasaros savaitgaliais tikrai nežada sėdėti namuose. Už Rietavo, tėviškėje, Almos laukia mama ir brolis, iš Platelių atvyksta sesuo.
„Mano mokiniai manęs tikrai nepažintų, jei pamatytų dirbančią sodyboje. Raviu daržus, laistau šiltnamį. Tai mano vaikystės darbai, kurių ir dabar nevengiu. Žmogui reikia fizinio darbo, todėl net medžius esu genėjusi“, – pasakojo Jurbarko Naujamiesčio vidurinės mokyklos direktorė.
Vasara įsibėgėja, atnešdama mums vis daugiau malonumų. Miškuose jau dygsta voveraitės, sirpsta uogos, žydi liepos, rytais iš patalo verčia paukščių giesmės. Net jei atostogos dar toli, vasara mums dovanoja šimtus džiaugsmų, tereikia mokėti jais pasimėgauti.
Daiva BARTKIENĖ
