Viešvilės apylinkės kryžiuočių karo kelių aprašymuose

(Tęsinys, pradžia Nr. 40)

Tropų salos ir Pilėnų pilies prie Viešvilės beieškant

Daug paslapčių neatskleidžia žygis į Pilėnus. Jis aprašytas XIV a. pab. Vygando Marburgiečio kronikoje, tačiau originalas dingęs. Aprašydamas 1363 m. kryžiuočių karo žygį į Lietuvą Vygandas Marburgietis vėl mini Tropus. Jis rašo: ,,Nužygiavo su jais į Lietuvą Pillenen pilies Troppen žemėje užimti“. Jie minimi ir Torunės analuose, kur nurodoma, kad Brandenburgo markgrafas ,,su mūsų ponais užkariavo Troppin žemę ir Pilleno pilį“. Kronikininkas Volfenbiutelis rašo, kad 1336 m. vasario 25 d., sekmadienį, kryžiuočius į Trapėnų žemę užkariauti Pilėnų pilies išvedė magistras Ditrichas fon Altenburgas. Z. Ivinskis, remdamasis 1388 m. Jogailos ir Kryžiuočių ordino sutartimi, kelrodžiu Pilėnų pilies vietai nustatyti laiko sutartyje minimą Tropų salą, buvusią netoli Viešvilės.

Jono Posilgės kronikoje nurodoma, kad 1390 m. žygiuodami Kauno link, priėję Trapėnus, kryžiuočiai sužinojo apie Vokiečių ordino didžiojo magistro mirtį.       

1390 m. rugpjūčio 22 d., mirus didžiajam Vokiečių ordino magistrui, kryžiuočiai buvo netoli Tepliavos (Gvardeiskas Kaliningrado sr.), todėl be abejonių galima šiuos Trapėnus identifikuoti su Rytprūsiuose, Trapėnų girioje, prie Nemuno kitapus Viešvilės, buvusia skalvių gyvenviete. Jonas Basanavičius, aprašydamas Pilėnų tragediją, rašė, kad ši pilis „riogsojo ne per toli nuo rubežiaus su kryžiokais“.

Beveik visi šaltiniai, minėdami Pilėnų pilies sunaikinimą, nurodo ją stovėjus Trapėnų žemėje. Trapėnų vietovardis sutinkamas tiek Prūsijoje, tiek ir Lietuvoje.

Atsižvelgiant į XIV a. pirm. pusės lietuvių karo su kryžiuočiais veiksmus, spėjami šie Trapėnai: 1. Trapėnai (Trappönen, Troppen) buvusioje Rytprūsių teritorijoje kitapus Nemuno priešais Viešvilės gyvenvietę (Trapėnų giria); 2. Trapėnų (Troppen) sala Nemune, minima 1388 01 30 Jogailos ir Vokiečių ordino sutartyje: joje buvo numatyta apsikeisti belaisviais; 3. Žemaitijos Traplaukis – dešinysis Ančios (Šešuvio intakas) krantas; atskira tyrinėtojų grupė Tropų ieško kairiajame Nemuno krante, į vakarus nuo Šventõsios upelio, netoli Viešvilės upelio žiočių.

1384 m. kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose minima kairiajame Nemuno krante, kitapus Viešvilės, buvusi senovės prūsų gyvenvietė pavadinimu Trappönen, Troppen. Tokį pat Tropų pavadinimą turėjo ir Nemuno sala ilgus šimtmečius buvusi tarp Trapėnų ir Viešvilės.

Turimi šaltiniai tiksliai nepasako, kurioje Nemuno vietoje buvo juose minima Trapėnų sala. Tikriausiai apie ją kalbama Vygando Marburgiečio kronikoje aprašant 1363 m. žygį. Tais metais lietuviai bandė pastatyti Naujojo Kauno pilį. Gavęs žinią apie naujos lietuvių pilies statybą, Vokiečių ordino magistras su kariuomene laivais plaukė prie Trapėnų. Čia įsitvirtinę jie užpuolė naujai statomą lietuvių pilį. Iš konteksto atrodytų, kad minėtieji Trapėnai ir statoma nauja pilis turėjo būti plaukiant Nemunu prie Viešvilės.

Kaip jau minėta, Tropų sala minima 1388 m. sausio 30 d. Kryžiuočių ordino ir Jogailos paliaubų sutartyje. Tropai paminėti ir kryžiuočių žvalgų pranešimuose apie kryžiuočių karo kelius, einančius į Žemaitíją ir Lietuvą.

Pilių statyba Europoje prasidėjo IX a. pab., tad galėjo būti statoma ši Vygando Marburgiečio kronikoje paminėta lietuvių pilis Trapėnų žemėje, nes kitapus Nemuno senvagės įrengtas to laikotarpio skalvių karinio elito kapinynas.

Pavasarinių potvynių metu tekėdami Nemuno vandenys viską pakeliui nuplaudavo. Išlikusiais duomenimis Tropų sala tarp Nemuno ir jo senvagės dar buvo XVI a. pradžioje. Tai užfiksuota 1514 01 11 d. Ordino maršalo Vilhelmo patvirtinimo rašte, išduotame Vernerio Švabės ūkiui, pagal kurį jam suteikta karčema ir vietoje skalvio ūkio sala Nemune. Raštą surašė Didžiojo Ordino maršalo raštininkas Johanas Biuchneris Ordino namuose Ragainėje.

 Ši sala staiga atsirasti negalėjo. Darytina prielaida, kad ji buvusi XV a. ir dar anksčiau. Vėliau ši Nemuno sala randama pažymėta 1796–1802 m. Viešvilės apylinkių, bei 1665; 1705; 1722–1723 m. Ragainės apskrities žemėlapiuose.

Tropų salos Nemune XIX a. pradžioje

Kryžiuočių karo kelių į Žemaičius ir Lietuvą aprašymuose detaliai aprašyti keliai per Troppen žemę pagal Viešvilės upelį. Kad žygio maršrutas ėjo per Nemuno salą, galima tik spėti, nes karo žygių aprašymuose ši sala nepaminėta. 1930 m. Viešvilėje, dešinėje Nemuno senvagės pusėje (dabar – Viešvilės upė), prie buvusios Tropų salos, aptiktas IX–XI a. skalvių karinio elito kapinynas Swedenberg. Tyrinėtuose kapuose rasta daug ginkluotės, tad kyla klausimas, su kuo šie skalvių genties vyrai kariavo? Galima daryti prielaidą, kad su lenkais (1010 m., 1014 m., 1017 m. ir 1020 m. žygius į Prūsiją rengė Lenkijos karalius Boleslovas I Narsusis – (Antrieji Kujavijos analai), nes Vokiečių ordinas pradėjo puldinėti prūsus nuo 1230 m. Tuo pačiu visiškai pagrįstai kyla klausimas – kur šie kariai gyveno? Netoli kapinyno juk turėjo būti ir to meto (IX–XI a.) sustiprinta skalvių gyvenvietė ar net pilaitė.

Vienas pirmųjų Rytprūsių tyrinėtojų, topografas Johanas Michaelis Gizė (Johann Michael Guise) aprašė daugelį senųjų gynybinių įtvirtinimų, piliakalnių. J. M. Guise medžiaga naudojosi ir A. Boetticheris, E. Hollackas bei H. Crome. XX a. pab. ši medžiaga surasta Berlyno muziejuje. J. M. Gizės medžiagoje buvę užrašai apie Viešvilėje ir Smalininkuose spėjamus senovės gynybinius įtvirtinimus.

Rytprūsių archeologinio žemėlapio sudarytojas Emilis Hollackas 1908 m. išleistame Rytprūsių proistorės apžvalginiame žemėlapyje ir jo paaiškinimuose nurodo, kad Viešvilėje yra piliakalnis.     

Kryžiuočiai turėjo užkariauti Romos popiežių jiems atiduotas Prūsijos ir lietuvių kunigaikščių padovanotas Žemaitijos žemes. 1226 m. Šv. Romos imperijos imperatorius Frydrichas II ir popiežius Grigalius IX Didžiajam ordino magistrui Hermanui fon Zalcai (Hermann von Salza) vadinamąja „Aukso bule“ perleido visas Prūsijos žemes, kurias Ordinui pavyks užkariauti. Žemaitija (Mindaugo – 1253 m., Jogailos – 1382 m., Vytauto – 1384, 1392, 1398 m.) buvo padovanota Ordinui.

Kryžiuočiai sugriautų prūsų ir lietuvių pilių vietoje arba netoli nuo jų statėsi savo pilis. Tačiau ar Pilkalnelio vietoje yra stovėjusi skalvių pilis, kol neatlikti išsamesni tyrimai, galime tik spėlioti. Į šiuos klausimus 2013 m. vykusios mokslinės ekspedicijos metu taip ir liko neatsakyta.

Senuosiuose Ragainės apskrities žemėlapiuose aiškiai parodyta didelė Nemuno sala, kurioje dar XIX a. pr., iki 1874–1892 m. sureguliuojant upės vagą bunomis, buvo išlikusi Nemuno polaidžio metu nebaigta nuplauti iki 10 pėdų (Pėda – nesisteminis ilgio vnt. Pagal 1755 m. įvestą Magdeburgo matų sistemą 1 pėda = 31,385 cm.) aukščio kalva. Tad gal šioje kalvoje 1388 m. Jogailos ir Kryžiuočių ordino sutartyje Tropų salos aukštumoje galėjo būti skalvių pilis. Archeologai negali į tai atsakyti – Nemuno vandenys ištisus šimtmečius plovė buvusios salos kultūrinį sluoksnį. Belieka laukti istorijos tyrinėtojų žodžio – gal senuosiuose Prūsijos archyvuose dar slypi daugiau paslapčių, galinčių į tai duoti atsakymą.

Seniausias Lietuvos istorijos ir geografijos šaltinis

Iš Vokiečių ordino kunigo Petro Dusburgiečio bei kitų senųjų metraštininkų karo kelių, ėjusių per Viešvilę ir jos apylinkes, aprašymų galima padaryti tokias išvadas:

Gavęs Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų pripažinimą į Romos popiežiaus dovanotas Žemaitijos žemes Vokiečių ordinas rengė kryžiaus žygius, iš kurių visa dešimtis maršrutų ėjo per Viešvilės, Smalininkų apylinkes.

Nuo Nemuno pagal Viešvilės ir Šventosios upelius į Žemaitiją vedę kryžiuočių karo žygių maršrutai buvo patogūs tuo, kad čia žygiuojant per mišką nebuvo gyvenviečių, tad buvo galima žygiuoti nepastebėtiems, be to pakeliui buvo pakankamai švaraus vandens atsigerti, arkliams pašaro, nebuvo užtvarų.

XIII–XIV a. Ordino kronikose ir Wegeberichtuose minimi atskirus geografinius objektus jungę keliai, kuriuos rodydavo vietoves gerai pažinoję vedliai. Sąvoka „kelias“, rodanti kryptį, vartota ir keliaujant per tyrlaukius. Rodomi „Geri“ keliai, minimos ir tokios kelio atkarpos, kurias dar reikia pasiruošti, t. y. išgrįsti pelkę, iškirsti krūmus ir kt. Pagrindinė kryžiuočių susisiekimo priemonė buvo žirgai.

Žygių pagal Viešvilės ir Šventosios upes aprašymuose apibūdintos kryžiuočių pasirengimo žygiams į Lietuvą ir žemaičius aplinkybės, geografinės sąlygos, pažymėta, kur perbristi upę, pereiti mišką, lydimą, traką, dykynę ir kt. Karo žygių sėkmė priklausė ir nuo metų laiko. Kadangi tekdavo keliauti per pelkes, keltis per upes, nemaža karo žygių būdavo rengiama žiemą kai spausdavo šaltis ir ledas padengdavo vandens telkinius.

Vedlių vardai karo žygių aprašymuose palikti nesulietuvinti, kadangi daugelis jų prūsiškos kilmės. Vietovių pavadinimai užrašyti iš klausos netiksliai, taip, kaip girdėjo. Tokius pavadinimus sunku indentifikuoti, ypač todėl, kad daugelis šių pavadinimų jau išnykę.

Dešimtyje maršrutų, vedusių per Viešvilės apylinkes, kryžiuočių karo kelių aprašymuose nurodytos buvusios to meto gyvenvietės, kiti geografiniai objektai, tai: Aukaimio, Ašvietės miško, Kaltinėnų, Kelmės, Kražių, Nemakščių, Vaiguvos, Viduklės, Žemygalos ir kt. Paminėtos Trapėnų, Viešvilės, Šventosios upelio vietovės. Ar tuo metu dabartinės Smalininkų, Trapėnų ir Viešvilės gyvenvietės jau egzistavo, aprašymuose neužfiksuota.

Karo žygių maršrutai per Viešvilės, Smalininkų vietoves, vedę pagal Viešvilės ir Šventosios upelius buvo patogūs – Nemunas tarp Trapėnų ir Viešvilės vietovių tekėjo dviem vagomis, tad persikėlimui per dvi siauresnes upės vagas reikėdavo mažiau pastangų.

Istoriniuose šaltiniuose, be Žemaitijoje minimo Traplaukio, aptinkamos ir užuominos apie Trapėnų–Viešvilės vietovėse buvusią pilį. 1384 m. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose minima kairiajame Nemuno krante, kitapus Viešvilės buvusi senovinė skalvių gyvenvietė pavadinimu Trappönen, Troppen. Tokį pat Tropų pavadinimą turėjo ir Nemuno sala, iki 1874–1892 m. sureguliuojant Nemuno vagą bunomis, ilgus šimtmečius buvusi tarp Trapėnų ir Viešvilės.

Ką užrašė amžininkas Petras Dusburgietis

Apie kovas su skalviais            

„Užkariavę nadruvius broliai nukreipė savo ginklus prieš skalvius, <…> kovos vyko po karo su nadruviais, nes skalvius buvo galima pasiekti laivais, o tam negalėjo trukdyti nadruviai, gyvenantys toliau nuo Nemuno. Skalviai prie Ragainės ant kalno turėjo pilį.“

Apie Ramijos pilies užkariavimą

 „… minėtasis brolis Ditrichas, persikėlęs su savo kariuomene į kitą Nemuno krantą, tuo pat būdu užpuolė Ramijos pilį; nors toje kovoje kai kurie jo kariai buvo sužeisti ir nukauti, bet tą pačią dieną jis įsiveržė į pilį ir ją sugriovė, dalį žmonių paėmęs į nelaisvę, o kitus išžudė.“

Paminėta pilis – Rambynas, skalvių pagoniška šventovė. Dar XIX a. pirmoje pusėje kalne išlikusį pylimą žmonės vadino pilimi, pilaite.

Apie Skalvos žemės nusiaubimą

„…. magistras ir broliai <…> subūrė stiprią kariuomenę, kuri, įsibrovusi į Skalvos žemę, nusiaubė ją skersai ir išilgai, plėšdama ir degindama, toje jos dalyje, kuri susisiekia su Prūsijos žeme, daug žmonių išžudė, o moteris ir vaikus surištus išsivarė. Tuo metu Stinigutas, skalvių vadas, ėmė juos vytis su didele kariuomene, o magistras ir broliai, šitai pastebėję, slaptai paspendė pasalas, užpuolė žygiuojančią skalvių kariuomenę, daug jų nukovė, o kitus privertė bėgt.“

Apie Sasavos pilies užkariavimą

„ …brolis Konradas iš Tirbergo, magistras <…>, subūręs tūkstantį penkis šimtus raitelių, o kitiems išplaukus į priekį su 15 laivų, atitraukė prie Sasavos, skalvių pilies (spėjama, buvus prie Nemuno ir Šešupės santakos), kurią pradėjo smarkiai pulti; po ilgų grumtynių ją užėmė ir sudegino, dalį priešų paėmęs į nelaisvę, o kitus išžudęs.“ 

Apie tai, kaip buvo apleista Skalvos žemė

„Daug kitų karų broliai kariavo su skalviais, ir būtų atkaru aprašinėti kiekvieną. Kai galingesnieji šios žemės žmonės, tokie, kaip viešpačiai [domini] Surbantas, Svisdeta ir Surdeta, pamatė, jog dievas ant jų baisingai užsirūstinęs, o broliams nuostabiai palankus, jie, nedrįsdami ilgiau dievo galybei priešintis, paliko tėvonijas ir vienas po kito patraukė pas brolius su visais savo namais ir šeimyna. Paprasti žmonės, išgirdę, kad jų kariuomenės vadai, vadovavę jiems karo metais, yra pasitraukę, irgi pasidavė krikščionių tikėjimui. Šitaip visa ši žemė liko ilgiems metams be gyventojų“.

Apie baigiamą karą Prūsijoje

„Prasideda karas su lietuviais 1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės [nationes] jau buvo nukariautos ir išvaikytos, žodžiu, kai čia nebeliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos bažnyčiai, Teutonų ordino broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsijos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje.“

Apie žygį per Viešvilę į rytinę Žemaitiją – Kaltinėnus, Kražius, Viduklę – Mykolo dieną (rugsėjo 29) 1393 m.

„Šitą kelią nuėjo Preiwus, Ragainės komtūro tarnas, Zada ir Kinnen iš Balgos, Claus, Wirsemund ir Lailicke iš Ragainės. Nuo Bíržų lauko iki Viešvilės 3 mažosios mylios, geras atviras tyrlaukis, iš ten 3 mylios ligi miško, kuriame yra raistas, per vieną akmens metimą kelią teks kloti žabais, nuo raisto 3 mylios gero kelio sausu mišku, šito miško viduryje yra 1/2 mylios pločio trakas ir vadinasi Ilgašilis, iš čia nujojus 3 mylias atvykstama prie Santakos, kur susieina Ančia ir Šešuva, ir čia prasideda didelis kelias, kuris 3 mylias eina tiesiai į Kražių kraštą, dešinėje pusėje bus Viduklės kraštas, kairėje – Kaltinėnų kraštas, ir šitie kraštai pasiekiami nesutinkant užtvarų.“

Apie žygį nuo Trapėnų į Vaiguvos kraštą 1395 metais, Luko evangelisto dieną (spalio 18).

„Šituo keliu ėjo Rexa ir Tvirbutas iš Bradenburgo ir Neweke. Pirmoji nakvynė Trapėnuose, antroji – prie Šventosios, nuo Šventosios šešios mylios iki Šaltuonos upės, toliau trys mylios iki krašto, pirmą naktį reikia nakvoti krašte prie Šalto miško, antra nakvynė – pasiekus Stabukalnį, Vaikių lauke.“

Apie žygį Nuo Nemuno aukščiau Ragainės per Nemakščius ir Kelmę į Vaiguvos kraštą Marijos Magdalenos dieną (liepos 22) 1395 m.

Zada ir Kynne iš tos pačios Balgos apylinkės nori vesti šituo keliu: pirmą naktį sustojama prie Nemuno ties Posėde, iš ten 3 mylios atviro kelio iki upės, vadinamos Viešvile; kitą naktį nakvojama tame tarpe, čia 1,5 mylios reikės prasivalyti krūmus, nuo čia iki Santakos, tyrulių ir miško 5 mylios, čia nakvojama trečią naktį ir randama žolės pakankamai. Nuo tos vietos į kraštą 4 mylios dykyne, nuo ten 1 mylia iki krašto, iki miško, Nemakšte vadinamo, ten kariuomenė sustoja. Iš ten iki Vienvangių piliavietės 2,5 mylios, pastovis pakankamas; iš ten iki Stabukalnio 3 mylios, pastovis taip pat geras. Norint iš čia grįžti namo, reikia sukti tuo keliu, kuriuo yra ėjęs Rexa, tą kelią žino ir kiti.“

Apie kelią į Žemaitiją nuo Šventosios per Šaltuoną

„Šitą kelią apsiėmė nueiti 1385 metais, Valpurgijos dieną (gegužės 1). Darge ir Punse iš Stablaukio ves keliu nuo Šventosios keturias mylias iki Šaltuonos upės, tame tarpe reikės grįsti perėją pusantros virvės ilgumo. Nuo Šaltuonos keturios mylios iki Viduklės. Nuo Viduklės iki Raseinių ir Karšuvos, kur yra pilis, į kurią iš krašto visi subėga, iš ten jis gali vesti kariuomenę bet kur, kur tik norima.“

 Apie kelią nuo Šventosios į Viduklę 1395 metais, Simono ir Judo dieną (spalio 28)

„Šį kelią yra nuėjęs Rexa ir jo brolis Tvirbutas iš Bradenburgo. Pirmiausia nuo Šventosios iki Šaltuonos šešios mylios kelio tvirtu tyrlaukiu, toliau trys mažosios mylios miško, ten yra upė, vadinama Upis, čia reikės truputį prasiskinti (kelią) ir toliau galima joti be kliūčių; išėjus iš miško, mylia kelio geru traku iki Viduklės krašto, ten, padarius pastovį, norint grįžti atgal, galima vykti per Aukaimio lauką keliu, kuriuo buvo ėję Zada ir Kinne, ir atvykstama į Wirsolauken prie Nemuno.“

Apie kitą kelią nuo Šventosios į Viduklę (surašyta 1395 metais, Sekminių dieną, gegužės 30)

„Rexa ir Tvirbutas iš Bradenburgo srities ves šituo keliu į Viduklės kraštą. Prie Šventosios upės atsitraukiama nuo Nemuno. Ir pirmoji nakvynė – atėjus keturias mylias prie Šaltuonos upės, kelias geras: trakai ir lydimai, ir vienai nakčiai žolės užtektinai, iš ten į Viduklės kraštą trys mylios, šitame krašte už vienos mylios yra užtvara arbaleto šūvio platumo, užtvara sena ir nesunkiai pašalinama, užtvaroje yra upė, ją bet kurioj vietoj galima perbristi, tarp užtvaros ir Šaltuonos yra raistas, jį galima perjoti netiesiant kelio. Trečioji nakvynė – to krašto miške, kuris vadinasi Sautum, prie Šešuvio upės. Norint galima atgal grįžti tuo pačiu keliu; jeigu norima vykti kitu keliu, galima rasti gerą vietą pastoviui Gewillen lauke pakeliui į Aukaimį; tą kelią žino Kinne ir Zada iš Balgos srities.“

Apie pasidalijusios kariuomenės žygį į Viduklę ir Kaltinėnus Marijos Magdalenos dieną (liepos 22) 1394 m.

„Zada ir Kinne iš Balgos srities Synten kamerijos nuėjo šituo keliu 1394 metais iki Viduklės. Prie Legutės pasukama nuo Nemuno ir jojama iki Viešvilės upės, ten 2 mylios tyrulių ir nakvojama pirmą naktį, vasarą čia žolės užtektinai; iš čia jojama prie antrosios upės, kuri vadinama Santaka, ten 5 mylios gero trako, jame yra truputis lydimo; iš čia 5 mylios iki Viduklės krašto, vėl pasitaiko trako, bet kelias tiesus ir geras. Ir čia, kariuomenei dalijantis į dvi dalis, skirtis reikia lauke, kuris vadinamas Traplaukiais, iš kur 2 mylios iki krašto ir 3 mylios iki santakos; viena dalis pasuka į Kaltinėnų kraštą, kita – į Viduklę, o toji kariuomenės dalis, kuri atsiskiria į Viduklę, nakvoja Nemakščių miške, kur yra didelis ežeras, ten pastoviui visko yra, kraštas turtingas, viena mylia kelio į krašto vidurį. Tą pačią naktį ji traukia į Kaltinėnus iki upės, kuri vadinama Ančia, čia kraštas taip pat visko pilnas, pastovis geras, iš čia 2 mylios iki krašto; antros nakvynės abi kariuomenės susitinka prie Kražių, prie piliavietės, ir čia visko pilna, ir pastovis geras. Norint žygiuoti toliau, kaip nurodyta, vedliais nori pabūti Skawdegede, Eykint, Bilenne ir Wysgail, broliai iš Cremiten kamerijos Ubeniken kaimo.“

Apie žygį nuo Viešvilės ir Ančios į Žemygalos, Viduklės ir Vaiguvos kraštus

„Šituo keliu vedė Punse, Kynne ir Darge 1385 m. Valpurgijos dieną (gegužės 1). Visų pirma jie ėjo anapus Šešuvio, sustoti galima prie Viešvilės upės, kelias geras, žolės ir vandens užtektinai, nuo Viešvilės upės 7 mylios iki upės, kuri vadinama Ančia, kelias geras, kai kuriose vietose reikės truputį prasivalyti; nuo Ančios upės 5 mylios į Žemygalos kraštą, visas kelias geras; Jeigu nuo Žemygalos bus norima vykti į Viduklę arba Vangių kraštą, jie galės vesti toliau, kur bus norima.“

Straipsnyje nagrinėjome kryžiuočių ordino kunigo Petro Dusburgiečio, taip pat kitų to meto metraštininkų istorinę rašytinę medžiagą apie Vokiečių ordino agresiją į prūsų ir lietuvių žemes ir jo įsitvirtinimą Skalvoje. Apžvelgėme Kryžiuočių ordino ekspansiją bei nuolatinius karo žygius į Lietuvą ir Žemaitiją, ėjusius pagal Viešvilės ir Šventosios upes, ordino karo žygius per Trapėnų, Viešvilės ir Smalininkų vietoves, Tropų saloje galėjusią būti skalvių sustiprintą Pilėnų sodybą ar pilaitę.

Algirdas Sinkevičius,

monografijos „Viešvilė“

 vyr. redaktorius sudarytojas