Jurbarkų biblioteka man beveik pakeliui. Stabtelėjau pasmalsauti, kaip čia taip, kad, kai kiti pinigus leidžia, bibliotekininkė Virginija Petrauskienė juos kolekcionuoja. Jurbarko viešojoje bibliotekoje šiuo metu eksponuojama jos sukauptų monetų ir banknotų kolekcija. Paklausinėjau apie šią ir kitas Virginijos kolekcijas ir, žinoma, išėjau su knyga – niekas iš Jurbarkų bibliotekos neišeina be knygos.
Neišeina be knygos
Jurbarkų biblioteka pernai gavo seniūnijos nominaciją „Metų traukos centras“, bibliotekininkė sako, kad gyventojus čia traukia ne tik knygos. Moterys ateina tiesiog pasišnekėti, Virginija jų išklauso, paskui – knygą pasiūlo. Moterys džiaugiasi. Ateina ir vyrų, jiems – atskira lentyna knygų apie karą, detektyvų, tokias dažniausiai vyrai mėgsta. Jaunimo, pasak bibliotekininkės, beveik neateina, tik viena kita paauglė programinės literatūros, o vaikus tik saldainiais gali privilioti.
Virginijos gyvenimo svajonė buvo kaimo biblioteka. Nuo pat tada, kai būdama dar vaikas eidavo į Klausučių biblioteką, kur dirbo jos mama, ir nuo tada, kai pati įstojo studijuoti bibliotekininkystės. Bet niekada ta svajonė nebuvo išsipildžiusi, tad kai gavo pasiūlymą į Jurbarko viešąją biblioteką, kur daug metų dirbo, iškeisti į Jurbarkus, sutiko nesvarsčiusi.
Dabar ir kaimo bibliotekos kitokios – jose daug šurmulio, judėjimo, įvairiausių veiklų. Nors Virginijos ir jos kartos kolegių niekas neruošė organizuoti ir vesti renginius, edukacijas, bibliotekininkės, panašiai kaip pradinukų mokytojos, daug ką sugeba ir kitus gali pamokyti.
Virginija mėgsta rankdarbius, visada mėgo, o internete prisirankiaja visokių naujų idėjų ir kartu su Jurbarkų moterimis įgyvendina. Susirenka keliolika rankdarbių mėgėjų ir vos sutelpa aplink stalą mažytėje bibliotekoje. Šalia knygų lentynų viena nuo apačios iki viršaus pritutinta dėžių dėželių su visokiomis gėrybėmis rankdarbiams – tai Virginijos sandėlis. „Tiek visko prisikaupė, tiek visko aš noriu daryti, tik laiko trūksta“, – sakė bibliotekininkė.
Pamažu prisikaupė
Virginijos pinigų kolekcijos pradžia – vieno dolerio kupiūra.
„Buvo laikas, kai bankuose šios kupiūros nekeisdavo. Mėtėsi tas doleris namuose, seni laikai, net nežinau, iš kur jis gautas. Paskui, kai keitėsi mūsų pinigai, kai dalį atlyginimų gaudavom talonais, kitą dalį rubliais, aš kasoj dirbau, niekas tų rublių nebeimdavo, kur mes juos dėsim, sakydavo ir palikdavo. Iš mamos, iš Spruktų kaimo, parsivežiau visokių senų monetų. O kai pradėjo žmonės važinėti į užsienį, ką parsiveždavo smulkius pinigus, man atiduodavo“, – pasakojo ji.
Taip pamažu, specialiai lyg ir nieko nedarant, jos kolekcijoje prisirinko apie 50 popierinių kupiūrų ir dėžutė monetų. „Nežinia, nei kiek jų, nei kokia jų vertė“, – sakė bibliotekininkė. Ir ne tik nuo skaičiaus dydžio ant kupiūros vertė priklauso. Pavyzdžiui, jos sūnaus iš Balio parvežta 50 tūkst. Indonezijos rupijos kupiūra – stambi, bet vertės nėra.
Prisikaupė lietuviškų laikinųjų, žvėreliais ir vagnorkėmis vadintų, pinigų, ir panašių su žvėreliais kazachiškų, lietuviškų litų, kuriuos jau irgi spėjom primiršti, ir monetų visokiausių – ir mūsų naudotų, ir iš Švedijos, iš Kanados su skylute viduryje, iš Anglijos su karalienės atvaizdais. Virginija atsimena, kur ką gavo, kas iš kur parvežė.
Popierinius įlaminavo, monetos – dėžutėje, pirmiausia šią kolekciją Virginija parodė Jurbarkų bibliotekoje, tačiau dėmesio, kaip bibliotekininkei pasirodė, nelabai sulaukė. Dabar ta kolekcija gražiai išeksponuota Jurbarko viešojoje bibliotekoje, pirmo aukšto koridoriuje. Priešais, nosis sukišę į kompiuterinius žaidimus, sėdi vaikai. Kai užaugs, gal ir jiems ta kolekcija pasirodys įdomi, juk jų pinigai jau kortelėse ir telefonuose.
Pinigai kolekcionuoti pradėti viduramžiais, tada atsirado ir terminas numizmatika – iš lotyniško žodžio numisma, reiškiančio „moneta“. Šiuo metu mokslinė numizmatika yra viena iš istorijos mokslo sričių, pagal archeologinius radinius leidžianti nustatyti įvairių šalių prekybinius, kultūrinius ir kt. ryšius. O kolekcinė numizmatika, kaip rašoma Vikipedijoje, yra vienas pelningiausių verslų.
Bibliotekininkė Virginija to turbūt nepatvirtintų, jos kolekcija – dėl įdomumo.
Aistra skaityti
Išgirdusi klausimą, gal, be pinigų, dar ką nors kolekcionuoja, Virginija nusijuokia: „Dar siūlus ir medžiagas“, – sako.
Siuvimo pradžiamokslį gavusi dar mokykloje (būdavo tokia buities darbų pamoka), vėliau nusipirko siuvamąją mašiną, pasisiūdavo suknelių ir palaidinių, ir net vyriškas kelnes dvejas yra pasiuvusi – su kantu, su įleistinėmis kišenėmis, užsegamas sagomis, ne užtrauktuku. Siuvo ne iš reikalo, bet kad patiko.
„Galėčiau siūt nuo ryto iki vakaro, kad tik niekas netrukdytų ir kad laiko būtų, – sakė Virginija. – Ir medžiagas pirkdavau, parsisiųsdavau, viena už kitą gražesnių, susidėjau dėžėse. Dukra klausia, kur dėsiu. Sakau – siūsiu. Kada? Nežinau! Taip pat ir su mezgimu: labai mėgau megzt, kas savaitę – megztinis. Siūlų irgi prisipirkau, o kada megsiu, nežinau.“
Su tikra aistra V. Petrauskienė kaupia knygas. Čia jau turbūt netiktų sakyti kolekcionuoja, moteris jas perka, skaito, dovanoja bibliotekai ir skolina norintiems paskaityti.
„Ir šiandien gavau dvi naujas, – sakė knygas internetu perkanti Virginija, – o namie gausybė, kai kurios su autografais. Ir skaitau, ir paskolinu, jei kas prašo tokios, kurios bibliotekoje nėra“, – sakė ji.
Palyginimui: Jurbarkų bibliotekoje yra beveik 5 tūkst. knygų ir periodinių leidinių, o bibliotekininkės Virginijos asmeninėje bibliotekoje – per 500 knygų.
