Per gavėnios rimtį ir šuoliais lekiančią kasdienybę skubame į Velykų džiaugsmą. Rytoj nubusime ir suskambus Prisikėlimo varpams jau būsime sulaukę. Ir pamatysime, kad saulė šviečia tokia pati ir aplinkui šypsosi tie patys mus mylintys žmonės. Dalyti meilę – tai juk ir yra pats didysis Prisiklėlimo džiaugsmas.
Visada turime galimybę džiaugtis
Laimingi trokštame būti visi, bet kur tas džiaugsmo šaltinis, kai pasaulyje tiek bėdų ir nelaimių? Kai aplink tiek daug besiskundžiančių – mažais atlyginimais, bloga valdžia, netikusiais kaimynais… – ar begali Velykos ir Prisikėlimo varpų skambesys atnešti mums džiaugsmo?
„Negali būti gyvenimas – nuolatinė euforija, nesibaigianti linksmybė, bet žmogus visada turi galimybę džiaugtis. Kaip gera žiūrėti į besikalančią pavasarinę žalumą, į brinkstančius medžių pumpurus – kiek džiaugsmo juose atrandi. Kiekvieno gyvenime būna išmėginimų, pakyla audros ir vėjai blaško kelyje, o paskui – viskas nurimsta, praeina, džiaugsmas keičia liūdesį ir kančią, – sakė kunigas Kęstutis Grabauskas, Jurbarko dekanato dekanas. – Skubam – tas pasiutęs gyvenimo tempas, – o gavėnios laikotarpis kviečia mus į džiaugsmo okeaną, nes krikščioniui džiaugsmo šaltinis eina iš Dievo dvasios, iš prisikėlusio Kristaus, iš jo begalinės meilės okeano. Kristaus visata yra begalybė, pripildanti mus džiaugsmo.“
Gavėnia, pasak kunigo, ragina įjungti stabdžius ir išeiti į dykumą, kur nėra civilizacijos, nėra nieko – tik tu pats su mintimis, ką gali padaryti kitiems ir sau gero. Gera – nėra tik žodis, tai visada kas nors konkretaus. Kad ir mažmožių mažmožis, iš širdies duotas kitam, geras žodis ar žvilgsnis tau atlygina dvasios pakylėjimu, lieka šviesus prisiminimas.
„Po gavėnios įžengiam į Prisikėlimą – prisikelti kartu su Jėzumi, kad jis mus paliestų, gydytų, sumažintų skubėjimą, padėtų atrasti gyvenimo prasmę. Jėzus yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Kai neini su Jėzumi, viso to ir trūksta“, – sako kun. K. Grabauskas.
Ir šviesos, ir šešėlių yra kiekviename žmoguje, bet ne tik didieji, kurių kūriniai jaudina kartų kartas ir nusidriekia tarsi jų žemiškojo gyvenimo spinduliai, turi šviesti. „Kiekvieno gyvenimas – tai spindulio, šviesos ieškojimas. Jau turbūt niekada negalėsim sugrįžti į tą džiaugsmą, kokį patirdavom vaikystėje, bet ieškoti kelio į džiaugsmą, į viltį ir jį atrasti – linkiu visiems. Tai ir bus mūsų Prisikėlimas“, – linkėjo kunigas visiems, švenčiantiems šventas Velykas.
Dalijimasis – gyvenimo būdas
Rybakovų šeimą geradariais vadina ne tik tie, kuriems, vargo ištiktiems, jie ištiesė pagalbos ranką – žinia apie gerus darbus sklinda iš lūpų į lūpas.
Patys Irma ir Daivaras nesvarsto, ar tai geradarystė, greičiau – toks gyvenimo būdas: pasidalyti savo geru su kitais, padėti nelaimėje, nudžiuginti, nes juk ir pats didžiausią džiaugsmą patiri ne gaudamas, o atiduodamas. Ir gyvena taip jau seniai – pirmą kartą Daivaras „Bėdų turguje“ gal prieš dvylika ar trylika metų „nupirko“ vienos kiduliškių šeimos bėdą. Kiek tokių „pirkimų“ būta, neskaičiuoja, nesigarsina ir neviešina.
„Ir toliau norėtume tyliai, bet, pasirodo, viešumas geradarystei nekenkia“, – sako Irma, vyro neretai pavadinama šeimos socialine darbuotoja, nes tokias pareigas užima Jurbarko ligoninėje ir namo parneša ne vieną pagalbos reikalingo žmogaus istoriją. Daivaras paantrina, kad geriausias gerumo reklamos pavyzdys – ligoninė, turėdamas mintyje pilietinę iniciatyvą „Mano svajonė“, skirtą suremontuoti ir išgražinti Jurbarko ligoninės Vaikų skyrių.
Kai iniciatyvos sumanytojas Džeraldas Kiulkaitis, ne vieno prašęs prisidėti ir atsitrenkęs kaip į sieną, pašnekino verslininką D. Rybakovą, šis pasakė – imam ir darom. Ir savo šeimos lėšomis finansavo vienos palatos kapitalinį remontą. Dabar, kai daugybė žmonių yra prisidėję darbu, pinigais, medžiagomis, o Vaikų skyriuje kažin ar beliko palatų, kur nebuvo įžengusi „Mano svajonė“, Daivaras prisipažįsta manęs, kad tuo vienos palatos remontu viskas ir pasibaigs. „Bet ne – ten vyksta!“ – džiaugsmingai sako jis ir teigia įsitikinęs, kad ir geram darbui žmones reikia paraginti, padrąsinti, uždegti savo pavyzdžiu.
Irma ir Daivaras tiki, kad daug žmonių galėtų ir norėtų padėti kitiems, bet nesiryžta, nes nebėra tradicijos tiesiog šiaip, be niekur nieko, siūlyti žmogui pagalbą, pavyzdžiui, sukapoti senam kaimynui malkas. Irma prisimena, kaip mama vis nešdavo sunkiai sergančiai kaimynei ką išsivirusi. Dabar tokia paprasta bendrystė jau ir kaime nyksta, o labiausiai ji reikalinga seniems, kurių vaikai išvažinėję į užsienius.
Prieš keletą metų apsigyvenę naujuose namuose Smalininkuose pažintį su kaimynais Rybakovai pradėjo nuo senų vienišų žmonių – aplankė juos Kūčių išvakarėse ir dabar jau kasmet yra laukiami.
Irma ir Daivaras nediskutuodami sutaria, kas judviejų šeimoje yra prioritetas – reikia sušelpti mažiau turintį, ypač seną žmogų, gaisrą ar kitokią nelaimę patyrusius. Ne kartą pavadinti kvailiais, net ir artimųjų ne visada suprasti, jiedu dalijasi su kitais ir nesigilina, iš kur ta nuostata, kad negalima gyventi vien sau.
„Kai sunešiojame batus, perkam kitus, nebūtina turėti kelias poras. Maistą ruošiu pati, namuose, nors neturiu jokios ypatingos virtuvinės įrangos. Nealpstame dėl daiktų“, – sako Irma. „Nebent dėl šautuvų“, – įsiterpia Daivaras ir pasakoja apie neišsipildžiusią svajonę būti miškininku, meilę gamtai ir medžioklės aistrą. Kambaryje ant grindų ištiestas jo medžioklės trofėjas – pernai sumedžioto vilko kailis. Šalia žydi Velykų medis – kasmet jį puošia, o šventą rytą, įsidėję margučių ir Irmos iškeptą velykinę bobą, važiuos pas 95-erių sulaukusią jos močiutę ir švęs Prisikėlimo džiaugsmą. Nors niekada džiaugsmo nepritrūksta einantiems geradarystės keliu.
Filantropai nepamirštami
Filantropų buvo visais laikais – jie tyliai dirba šventą savo darbą, kuris nepamirštamas. Žymiausios lietuvių filantropės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimui pagerbti LR Seimo iniciatyva įsteigtas medalis „Tarnaukime Lietuvai“. Šiemet, kovo 30-ąją, jau trečią kartą Panevėžyje tuo medaliu buvo apdovanoti žmonės, pagauti kilnių tarnystės visuomenei idėjų. Tarp apdovanotųjų – ir Švedijoje gyvenanti lietuvė Laima Bardziliauskaitė-Andersson. Ji dalyvauja Kristianstado švedų-lietuvių draugijos veikloje ir visokeriopai remia Girdžių pagrindinę mokyklą bei dar 7 Lietuvos mokyklas.
Girdžių mokyklos direktorė Janė Pocienė pasakojo, kad draugystė su Laima Andersson prasidėjo prieš dvylika metų. Ponia Laima paprašė moters, kuri slaugė Tauragės rajone gyvenusius jos tėvelius, parodyti mokyklą, kurioje mokėsi – ir abidvi atvažiavo į Girdžius.
Per tuos metus, pasak direktorės, Girdžių mokykla labai praturtėjo, o mokiniai turi daug galimybių plėsti akiratį, išbandyti įdomias veiklas, keliauti po Lietuvą. „Laimos Andersson dėka švedai aprūpino mokyklą baldais, kompiuteriais, mūsų mokiniai turi personalines persirengimo spinteles,varžybose dalyvauja su gražia sportine apranga, o mokyklai remontuoti kasmet gauname dažų ir kitų medžiagų“, – pasakojo direktorė.
Kalėdinių dovanų švedai kasmet atsiunčia visiems mokiniams, o kiekvieną vasarą Girdžiuose veikia stovykla „Aitvaras“, kuriai Kristianstado švedų-lietuvių draugija skiria po 9 tūkst. litų – stovyklautojai gali ne tik užsiimti įdomiomis veiklomis, bet ir planuoti keliones kur tik nori. Stovyklas švedai finansuoja tik trijose šalies mokyklose.
Direktorė J. Pocienė paneigia nuomonę apie labdarą, neva užsieniečiai mums atveža, kas jiems atliko – Girdžių mokykla pati renkasi, ko reikia, ponia L. Andersson atvažiuoja ir mato, ko trūksta. „Mums neatveža senų daiktų ar padėvėtų drabužių“, – teigia direktorė.
Filantropei Laimai Bardziliauskaitei-Andersson medalį „Tarnaukite Lietuvai“ įteikė Seimo Pirmininkė Loreta Graužinienė ir Panevėžio meras Vitalijus Satkevičius, nominantę sveikino Jurbarko rajono meras Ričardas Juška, Jurbarko lietuvių-švedų draugijos pirmininkė Audronė Minikevičienė, Girdžių pagrindinės mokyklos direktorė J. Pocienė.
O kiek daug širdelių jaučia meilę ir pagarbą Švedijos lietuvei už nuoširdumą ir pagalbą!
Galvojant apie kitus
Jurbarko vaikų dienos centre susieina ir negalios žmonės – čia įkurta neįgaliųjų reabilitacijos grupė yra Jurbarko samariečių įgyvendinamo projekto dalis.
Galimybė susitikti, bendrauti negalios žmonėms – didžiulė palaima, o reabilitacijos grupėje jų laukia daugybė įdomių susitikimų ir užsiėmimų: pašnekesiai religinėmis temomis, susitikimai su centrą lankančiais vaikais, kompozitoriaus Kęstučio Vasiliausko dainos, dekupažo mokymasis, vertingi vaistininko patarimai, kelionės…
O visą mėnesį prieš šv. Velykas jie siuvo pagalvėles – ruošė dovaną Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčiai. Dirbo galvodami apie kitus – apie tikinčiuosius, kurie atsisėsdami bažnyčioje neretai surango ant suolo šalikėlį, klaupdamiesi po keliais pasimeta pirštines, kad nebūtų kieta, kad nešaltų skaudančius sąnarius. Kartu su neįgaliaisiais dirbo grupės vadovė Regina Miglinienė ir pagalbininkė Romutė Zimmermann.
Prasidėjus Didžiajai savaitei neįgaliųjų reabilitacijos grupės žmonės ir projekto vadovė Kristina Vančienė dovaną atvežė į bažnyčią. „Tos minkštos ir šiltos pagalvėlės tikrai pradžiugins nuolatinius bažnyčios lankytojus“, – sakė dėkodamas už dovaną klebonas Kęstutis Grabauskas.
Ant minkštos, ją siuvusiųjų rankų ir širdžių sušildytos pagalvėlės priklaups maldai susikaupęs žmogus – dėkoti Dievui ir prašyti ramybės, taikos, džiaugsmo ir vilties mums visiems, visada.
Danutė Karopčikienė
