Nors pavasarį gamta žmogui dovanoja tūkstančius žiedų, norime jų turėti dar daugiau, todėl skubame gėlėmis puošti namus, sodinti darželius, tvarkyti artimųjų kapus. Gėlių auginimas ir pardavimas – darbščių entuziastų verslas, ne visada atlyginantis už darbą pagal nuopelnus. Visgi pasirinkusieji šį verslą nekeikia nei gamtos, nei konkurentų, kiekvieną pavasarį turgų užverčiančių olandiškais ir lenkiškais žiedais.
Kad žydėtų, reikia mylėti
Skirsnemunėje šiltnamius įsirengusi Daina Kasparavičienė gėlininkystės verslo ėmėsi visai neseniai, tačiau jau yra žinoma ir pripažinta gėlių augintoja. Į jos namus važiuoja norintieji įsigyti išskirtinių, mūsų krašte dar nematytų gėlių, todėl Daina kiekvienais metais savo gražuolių asortimentą smarkiai išplečia.
Prieš keletą metų, kaip pati sako, pradėjusi žaisti viename šiltnamyje, šiuo verslu užsikrėtė taip smarkiai, kad uždarė miestelyje turėtą parduotuvę ir visa galva pasinėrė į gėlių auginimą. Kol kas šiltnamiuose ji dirba su šeima, o į Jurbarko turgų žydinčių augalų parduoti važiuoja vyras su dukra. Daugybės pirkėjų Daina sulaukia ir namuose – nusipirkti gėlių atvažiuoja artimųjų kapus tvarkantys žmonės, nemažai pirkėjų prašo suderinti gėlių kompozicijas namams, terasoms, sodo pavėsinėms papuošti. Atsižvelgdama į jų pageidavimus D. Kasparavičienė ir planuoja savo verslą.
Šiemet gėlių vazonėlių keliais aukštais prikrauti du šiltnamiai ir dvi priedangos. Žydinčios verbenos, bakopos, sulfinijos, diastijos, palergonijos, jurginukai, begonijos, ledukai – įprastos gėlės, tačiau Dainos šiltnamyje jos atrodo ypač įspūdingai. „Visada perku brangesnius, taigi ir kokybiškesnius, geresnių veislių daigus – keli centai didelės reikšmės neturi, tačiau užaugintas augalas pasipuošia nepalyginami gražesniu žiedu. Patikėkite, pirkėjai tai įvertina“, – sakė D. Kasparavičienė.
Tačiau labiausiai Daina didžiuojasi išskirtinio grožio gėlėmis. Gėlininkė nekantriai laukia pražystančios fuksijos „Mėlynasis angelas“, džiaugiasi svyrančiu portulaku, kurio mūsų krašte dar niekas neturi, ir yra įsitikinusi, kad šiemet lengvai išparduos skaivuoles, kurias pernai siūlyte įsiūlydavo gėlių ieškantiems jurbarkiečiams. Nė vienas, atrodo, nenusivylė – šiemet jau patys ieško augalų švelniais melsvais žiedeliais.
Kiek naujų rūšių gėlių yra Dainos šiltnamiuose, net jai pačiai sunku suskaičiuoti, nes kai kurių gėlių auginamos kelios rūšys, spalvos, formos. Niekur dar nematyti svyrantys ledukai, pasirodo, gali kur kas gražiau papuošti palanges nei įprastos palergonijos, o šios kur kas įspūdingiau atrodo, kai greta pasodini puošnias . Greta įprastų palergonijų Dainos šiltnamiuose šiemet gražiai išsikerojo hibridinės, išdidžiai į viršų keliančios ypač ryškių spalvų pilnavidurius žiedus.
Gėlių auginimas, Dainos nuomone, perspektyvus verslas. Moteris pastebėjo, kad vis daugiau žmonių, išskirtinai daug dėmesio skiriančių savo sodyboms tvarkyti, nebesodina augalų į gruntą, o perka jau užaugintas gėles ir jomis puošia aplinką. Nė kiek ne mažiau pinigų žmonės išleidžia artimųjų kapams tvarkyti – dažniausiai perka pačias gražiausias ir brangiausias gėles, tačiau nori, kad augalai būtų atsparūs oro sąlygoms.
D. Kasparavičienė neslepia šiemet siūliusi UAB „Jurbarko komunalininkas“ papuošti Jurbarką įspūdingomis ir oro sąlygoms labai atspariomis verbenomis, tačiau didžiuliai žydintys krūmai, už kuriuos gėlininkė prašė tik po 12 Lt, miestą tvarkančios įmonės vadovams kažkodėl pasirodė per brangūs. Daina nenusimena: gėlininkystė yra verslas, kurį nori nenori reikia planuoti. Anksčiausiai užaugantys ir didžiausią paklausą turintys augalai turi padengti investicijas, o patys gražiausi ir brangiausi – duoti pelną. Deja, ne visada viskas pavyksta taip, kaip planuoji.
Nors šiemet ir staigi šiluma, ir pro Skirsnemunę praūžusi audra su ledais padarė nemažų nuostolių, D. Kasparavičienė nenusimena. „Esu iš tų žmonių, kurie niekada nebijo pradėti iš naujo. Gėlių auginimui vien verslininko gyslelės neužtenka. Jei nori, kad jos žydėtų, reikia meilės“, – tikino moteris, kasdien savo šiltnamiuose dirbanti ne mažiau kaip po 15 valandų.
Daržų verslas – tik darbštiems
Jonas Bacevičius – visų pažįstamas Jurbarko turgaus senbuvis. Skrybėlę nuo saulės dėvintis vyriškis jau seniai turi būrį nuolatinių gėlių ir daržovių daigų pirkėjų, tuo tarpu Joną retkarčiais pakeičianti Aldona jurbarkiečiams beveik nepažįstama, nes nuo ryto iki vakaro dirba darže ir šiltnamiuose.
„Daržų verslas yra darbščiųjų užsiėmimas. Jei nori užauginti tiek, kad galėtum iš to gyventi, darbui reikia skirti visą savo laiką“, – tikina moteris, pirmuosius daigus užauginusi daugiau kaip prieš 30 metų. Šį verslą Aldona nusižiūrėjo nuo savo mamos ir tetos, kurios dar sovietmečiu darže užaugintas našlaites vežimėliu veždavo į turgelį parduoti. Kai ištekėjo, anytos darže po priedanga pasodino puslysvį pomidorų daigų. „Pardavę suskaičiavome, kad gavome tiek, kiek užauginę bekoną. Jis būtų suėdęs 10 centnerių grūdų, todėl puslysvis pomidorų prieš bekoną atrodė menkniekis. Taip ir užsikabinome, kasmet vis daugiau užsimodami“, – neslėpė Jonas.
Sovietmečiu valdžia neleido turėti didesnio kaip 20 kv. metrų šiltnamio, todėl Jonas su Aldona daigus augindavo inspektuose. Persikėlę į Jurbarką pradėjo auginti ir gėles. Dabar stengiasi, kad kiekvienai šventei turėtų įprastų žydinčių gėlių: Motinos dienai – našlaičių, prieš Tėvo dieną pardavinėja vasarines gėles, o Visiems šventiesiems pražydina chrizantemas. Visada turi ir gėlių namams papuošti: augina palergonijų, svyrančių begonijų, surfinijų. Labai svarbu, pasak Jono, kad žmonės turėtų iš ko pasirinkti. „Eina ten, kur yra daugiau rūšių. Išpikiuojame į dėžutes daigus – jie pigesni, todėl visada yra norinčių pirkti. O kartais, kad smagiau būtų, ir magaryčių pridedame“, – sakė Jonas.
Tačiau pavasarį Bacevičiai daugiausia parduoda pomidorų, agurkų, kopūstų daigų. Kasmet ieško vis naujesnių, derlingesnių, ligoms atsparesnių veislių. Pirmiausia pasėja ir išbando jas patys, o kitais metais jau siūlo ir pirkėjams. Jei pasiteisina ir auginantieji gerai atsiliepia – sėja ir augina metai po metų, bet būna ir taip, kad tenka ieškoti naujų veislių. Ta paieška tampa smagia intriga, nes bandant naujas veisles atsitinka įvairiausių dalykų. Pernai pirmą kartą pasėti vėlyvieji kopūstai subrandino net iki 11 kg svorio galvas, todėl žiemą Aldonai teko kopūstus raugti, o Jonas nešė juos į turgelį parduoti.
Tačiau šiemet kopūstų, iš kurių tiek tikėjosi, daigus iškapojo škvalas, tas pats atsitiko ir su lysve kalafiorų daigų. Gamtos neganda Bacevičius nuliūdino, tačiau neišgąsdino: „Mūsų toks verslas – niekada nežinai, ko tikėtis. Kad ir apdriskusiais lapeliais, bet kopūstai atsistojo ir vėl auga. Nors pigiau, bet parduosime. O jei liks, patys užauginsime.“
Šiemet Bacevičiai savo darže pasodino visą lysvę didžiųjų lelijų. Nusipirko net 300 keturių spalvų gumbelių, nes pažįstami gėlininkai papasakojo, kad jas auginti nėra sunku, o uždirbti galima ne taip jau ir blogai. Dabar abu kasdien apžiūri iš žemės kylančius daigelius.
„Kiekvienam daigeliui reikia meilės – nebus taip, kad pasodinsi ir jau galėsi pasiimti pinigėlį. Nuolat turi būti rankas pridėjęs. Ypač pavasarį, kai oro sąlygos tokios permainingos, o augalams reikia pastovios temperatūros, kad nei šaltis, nei karštis jų nenuvargintų“, – tikino Aldona.
Jonas ir Aldona daug kam galėtų tapti darbštumo pavyzdžiu. Energetiko ir buhalterės profesijas iškeitę į daržininkystę jie niekada nesigailėjo, o skeptikams drąsiai atrėžia, kad ne taip jau ir blogai turėti savo verslą. Kad ir tokį nedidelį, savo pačių darže užaugintą ir išpuoselėtą. Juolab kad šis užsiėmimas jiems abiem patinka ir sekasi – dėl to, jog abu žiūri viena kryptimi.
Namų gėlininkei svarbiausia kantrybė
Jurbarkietė Zita Stalgienė augina ir parduoda ne tik vienmečių gėlių daigus – jos sodyboje auga šimtai daugiamečių gėlių, todėl pirkėjai visada gali pamatyti, kaip augalas atrodo gėlių darželyje, bei pasirinkti tokius, kokie jam labiausiai tiktų.
„Esu namų gėlininkė – turiu įvairiausių kapų apželdinimui, sodybų darželiams, alpinariumams reikalingų augalų. Rimti verslininkai neaugina nei sedos, nei rietenų, nors yra nemažai ieškančių būtent tokių augalų. Žmonės seniai pastebėjo, kad iš užsienio atvežtos, šiltnamiuose išlepintos gėlytės labai gražios, bet pasodintos į žemę neišgyvena“, – tikino prie namų Daukanto gatvėje kioskelyje prekiaujanti Zita.
Moteris nesistebi, kad kai kurie žmonės ilgai vaikšto tarplysviais, kol išsirenka labiausiai patikusį augalą. Būna ir taip, kad kelis kartus per dieną važiuoja: nusiperka keletą gėlių daigų, o paskui prie jų derina kitas daugiametes gėles.
Žieminės gėlės, pasak gėlininkės, žmones vilioja dėl to, kad joms reikia mažiau priežiūros. Tačiau norint užauginti jų daigų reikia didžiulės kantrybės. Išpikiavusi į lysves augalus ji tik kitą pavasarį pamato darbo rezultatus. Vienus jau galima parduoti, kitiems reikia dar metų, kad paaugtų ir sutvirtėtų. Nors už daigelį prašo vos kelių litų, moteris dažnai išgirsta, jog brangu.
Taip yra dėl to, kad pirkėjai nepagalvoja, kiek kartų prie kiekvieno daigelio tenka lenktis, kad jis užaugtų. Kur kas daugiau galima uždirbti auginant žydinčias vienmetes. Ir pirma Zitos verslo gėlė buvo sprigė. Užauginusi už daigelį prašė po litą, greitai išpardavė, todėl drąsiai ėmėsi auginti ne tik kapinių gėles, bet ir sodyboms papuošti skirtas palergonijas, bekopas, verbenas, gubojas.
Ką augins, apsisprendžia dar sausio mėnesį. Vasarį į kasetes susodinusi per žiemą išsaugotų augalų atžalas, kovą Zita išeina į šiltnamį – ir prapuola jame iki pat vėlyvo rudens. Kasdien gležnus augalėlius reikia laistyti, tręšti, pikiuoti į vazonėlius, purkšti nuo kenkėjų. Pasilenkus įskausta nugarą, bet Z. Stalgienė nesiskundžia: „Dirbu sau, todėl kai pavargstu visada galiu pailsėti. Milijonų neužsidirbu, bet išgyvenu.“
Pavasarį Zitelės kioske visada gali rasti ir nemažą daigų pasirinkimą. Kažkada Zita bandė auginti ir parduoti daugiau daržovių, bet įsitikino, jog pirkėjai joms kelia didžiulius reikalavimus, o mokėti brangiau nei prekybos centruose nenori. „Be trąšų gero derliaus negausi, todėl užauginęs ekologiškas nori nenori turi prašyti brangiau. Ne kartą esu girdėjusi priekaištų, kad prekybos centre daržovės pigesnės“, – skundėsi moteris.
Gėlės jai – ne tik galimybė užsidirbti. Jei neparduoda, nesigraužia, nes likęs augalas džiugina žiedais. O daržoves auginasi savo šeimai. Turi jų pačių įvairiausių – Stalgių darže auga stebėtinai dideli arbūzai, moliūgai, topinambai. Kas nori, žino, kur galima jų nusipirkti.
Daiva BARTKIENĖ
