Prekybą panešiotais drabužiais pristabdė šalčiai ir sumenkusi paklausa. Šie prekybininkai jaučia, kad Jurbarke juos iš rinkos stumia galingi konkurentai. Tačiau viliamasi, kad pavasariop prekyba atsigaus – kaime prasidėję pavasario darbai vėl pagyvins kasdienės pigios aprangos paklausą, o Jurbarke dėvėtus drabužius pardavinėjantys smulkieji prekybininkai jau dabar dairosi į kaimus.
Jurbarke dėvėtų drabužių pasiūla anksčiau buvo kur kas aktyvesnė. Jais buvo prekiaujama ne tik turguje. Netrūko dėvėtų drabužių parduotuvių ir kioskų.
Paklausa išliko nemaža, bet smulkieji prekiautojai dėl žiemą sumažėjusios apyvartos kaltina Jurbarke atsiradusią didžiulę „Humanos“ tinklo parduotuvę, kurioje nuo pat ryto pilna pirkėjų, o dauguma išeina su išsipūtusiais krepšiais.
Kaip vienbalsiai tvirtina šios srities verslininkės, prekybos dėvėtais drabužiais verslas staiga „nusėdo“ lyg senas akumuliatorius per šalčius Jurbarke įsikūrus „Humanai“. Mat didelėje prekybos salėje patogiau pirkėjams, plati pasiūla, dažnai vežamos prekės ir žemos kainos iškart kirto kitiems prekiautojams.
Užtat Kauno ir K. Donelaičio gatvėse esančiose parduotuvėse dėvėtus drabužius perka tik šias vietas gerai žinantys pirkėjai – kai kurių prekių kainos čia žemesnės arba panašios kaip „Humanoje“.
Ne vienus metus dėvėtų drabužių parduotuvę turinti Regina Chaikevičienė tvirtina, kad namuose sėdėti ir dejuoti dėl susitraukusio verslo tikrai neverta. Pasak jos, konkurencija daro savo ir nuo jos niekur nedingsi. Gelbsti kaimų turgavietės, o parduotuvės patalpos nuosavos, tad nuomos mokėti nereikia. Tai – didelis privalumas. Pardavėja Ona Račkevičienė labai paslaugi, padeda išsirinkti pageidaujamą prekę. Moterys sutartinai tvirtina, kad net sumažėjus apyvartai išgyventi galima, o pavasariop bus lengviau – atsiras daugiau pirkėjų.
Pasak R. Chaikevičienės, kol nebuvo didžiojo konkurento, visose dėvėtų drabužių parduotuvėse netrūko pirkėjų, per dieną drabužių, patalynės, užuolaidų, siūlų nupirkdavo maždaug už 500 Lt. Būdavo ir sėkmingesnių dienų, tad žymiai dažniau negu dabar reikėdavo važiuoti į Klaipėdą ar Šiaulius naujų prekių. „Su jomis didelė rizika, nes visada perki katę maiše, – patikino R. Chaikevičienė. – Tad dabar perku tik surūšiuotus drabužius, bet ir tai visko pasitaiko. Juk dėl menkos dėmelės neišmesi gero drabužio, bet kiekvienas pirkėjas į ją rodys. Išeitis paprasta – skalbiame. Išrankūs dabar žmonės, stengiasi ieškoti firminių drabužių, bet kad nusipirktų pigiai. Todėl stengiamės ir mes. Ieškau tik Anglijoje siūtų, nes jie išsiskiria siuvimo ir medžiagų kokybe, juos dar galima puikiai ir ilgai dėvėti. Siūlydama aukštesnės kokybės drabužius bandau išsilaikyti versle.“
Pasak R. Chaikevičienės, iš Anglijos atvežama nenauja, bet gera patalynė atitinka lietuviškus standartus. R. Chaikevičienės parduotuvėje moterys randa ir vilnonių siūlų, 100 g kainuoja 3 Lt. Tad čia dažniau užsuka mezgėjos, nes gerų siūlų už tokią kainą daugiau niekur nerasi. Nors ir nelengva konkuruoti su „Humana“, R. Chaikevičienė padėties juodomis spalvomis nepiešia.
Įsikūrus „Humanai“ nemažai parduotuvių neišsilaikė. Ypač jei neturėjo savo patalpų, samdė pardavėjas. Sumažėjus apyvartai teko nutraukti verslą ir eiti į darbo biržą. Aritmetika, pasak vienos prekybininkės, nesudėtinga. Dešimties kilogramų rūšiuotų vaikiškų drabužėlių pakuotė parduodama už 190 Lt, 10 kg sportinių kelnių – 80 Lt, 10 kg patalynės – 120 Lt, 10 kg kojinių – 60 Lt. Dalį šių prekių tenka skalbti, nes su dėme niekas nepirks. O ką daryti su maišu kojinių, kuriame nėra nė vienos poros – ką nusiperki, paaiškėja tik parsivežus ir išpakavus maišus.
Pirkti panešiotą avalynę maišuose dar sunkiau. Pasak prekybininkų, kas pabandė tą daryti, avalynę turėjo pardavinėti žemiausiomis kainomis, o dalį išmesti į šiukšlyną.
Pasak Smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkės Zitos Sorokienės, puikiai išmanančios smulkiojo verslo užkulisius, kiekvieno stambesnio prekybos tinklo įsikūrimas tokiame mieste kaip Jurbarkas supurto vietinę rinką, sužlugdo ne vieną smulkųjį verslininką. Taip atsitiko įsikūrus didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėms. Ne išimtis ir savo poziciją užėmus „Humanai“. Tačiau Z. Sorokienės įsitikinimu, žmonėms atsirado galimybė žemesnėmis kainomis nusipirkti padėvėtos aprangos – ekonominio nuosmukio laikotarpiu tai labai svarbu. O kainas turėjo mažinti ir smulkieji verslininkai.
Kita vertus, prekybos tinklai, dideliais kiekiais įsigydami prekes gauna didesnes nuolaidas. Tad pardavimo kainos jų parduotuvėse, pasak Z. Sorokienės, maždaug tokios, už kokias smulkieji verslininkai prekes perka iš didmenininkų. Tad nieko gero tikėtis negalima – žlugus smulkiajam verslui darbo vietą turėjęs ir mokesčius mokėjęs verslininkas priverstas eiti į darbo biržą, tampa socialinių išmokų gavėju. Taip atsitiko ne vienam Jurbarke prekiavusiam dėvėtais drabužiais. O išsilaikę dabar aktyviau prekiaus kaimuose.
Vincas Kriščiūnas