Ketvirti metai smulkiuosius rajono ūkininkus vienijanti kooperatinė bendrovė „Panemunys“ šiemet pirmą kartą pasidalijo pelną. Nelengva pradžia nesutrukdė Skirsnemunės ūkininkams plėsti kooperatinę įmonę ir atidaryti naujus pieno supirkimo punktus.
Vasario 19-ąją iš viso rajono į Skirsnemunę susirinkę kooperatyvo „Panemunys“ nariai neslėpė, kad nauja jų pagamintos produkcijos pardavimo forma ne tik leidžia gerokai daugiau uždirbti, bet ir išvaduoja nuo daugybės rūpesčių. Būtent to ir buvo tikimasi kuriant kooperatyvą. Sunkoka bendrovės veiklos pradžia pristabdė kooperatyvo plėtrą, bet nesunaikino žmonių pasitikėjimo.
Tapti kooperatyvo nariais panoro nemažai Veliuonos, Eržvilko seniūnijų ūkininkų, todėl kooperatyvui teko steigti dar tris pieno supirkimo punktus. Pernai naujas punktas įsteigtas Kartupiuose – įsigyti aukcione parduodamą buvusių kultūros namų pastatą padėjo „Lukšių pieninė“, suteikusi kooperatyvui trumpalaikę paskolą, o pritaikyti patalpas pienui supirkti ir laikyti padėjo šio krašto ūkininkai.
Kooperatinės bendrovės „Panemunys“ pirmininkė Eugenija Petrylienė ataskaitiniame susirinkime pasidžiaugė, kad pernai kooperatyvo pieno supirkimo punktams savo ūkiuose paruoštą produkciją pardavė ne tik 103 kooperatyvo nariai, bet ir 33 į jį neįstoję ūkininkai. Tai padėjo kooperatyvui per metus supirkti ir realizuoti 2441 toną pieno – nuo 6 iki 11 t per dieną.
„Toks kiekis leidžia derėtis su pieninėmis dėl didesnės kainos, todėl dabar jau gauname už pieną ne taip ir blogai – po 78 ct už kilogramą“, – džiaugėsi kooperatyvo vadovė Eugenija Petrylienė.
Net 62 proc. parduoto pieno pagaminta smulkiuose ūkeliuose, tačiau į kooperatyvą yra įstojęs ir su juo bendradarbiauja ne vienas ūkininkas, savo tvartuose laikantis po 20 ir daugiau karvių. Daugiausia pieno – 107 t Veliuonos punktui pardavė Daiva Areškienė, Kartupių punktui 63 t – Vitalė Zubrickienė, Irena Pijoraitienė į Graužų punktą pristatė 46 t pieno, o Skirsnemunėje daugiausia – 87 t pieno pardavė Juozapas Pocevičius.
Kooperatyvo „Panemunys“ pirmininkė E. Petrylienė apgailestavo, kad vis labiau pastebimos kaimo senėjimo tendencijos – ūkininkai išparduoda karves, atsisako ūkių pagal ankstyvojo pasitraukimo programą, netgi ieško darbo miestuose. Nors kaimo žmonės labai kantrūs, tai rodo, kad tvarkyti pieno ūkį nėra lengva.
E. Petrylienė tikino, kad praėję metai kooperatyvui „Panemunys“ buvo sėkmingi – gauta beveik 2,4 mln. Lt pajamų, o nacionalinė mokėjimo agentūra padengė kooperatyvui 36,8 tūkst. Lt administravimo išlaidų. Vasaros pradžioje kooperatyvo, dabar turinčio 10 darbuotojų, nariai tikisi iš valstybės gauti dar 47,7 tūkst. Lt paramos.
„Laisvų pinigų, kaip ir visi ūkininkai, kooperatyvas neturi. Kai tik gausime valstybės paramą, skubėsime pirkti pienvežį – norime įsigyti naują gerą automobilį, kuriuo į pieninę galėtume iškart nuvežti visą pieną. Tai bus didelė lėšų ekonomija“, – tikino kooperatyvo finansininkė Birutė Alijošienė.
Finansinėje ataskaitoje kooperatyvo nariams B. Alijošienė pateikė džiugius skaičius. „Panemunys“ jau turi 136 tūkst. Lt vertės turto, nuo įsikūrimo pradžios gavo 130 tūkst. Lt valstybės paramos, o pernai uždirbo 162 tūkst. Lt pelno.
Ir valdyba, ir kooperatyvo nariai pritarė, kad didžioji pelno dalis – 90 tūkst. Lt būtų išdalyta pajininkams. „Paskaičiavome, kad kiekvieno kooperatyvo nario pajai padidės 2,3 karto“, – tvirtino B. Alijošienė.
Pelnas – tai atlygis kooperatyvo nariams už kantrumą ir darbštumą. Tačiau svarbiausia, kad dalydami tai, ką uždirbo, kooperatyvo nariai pirmą kartą pajuto, jog kartu siekti geresnio rezultato – nepalyginamai lengviau. Susėdę prie ilgo, plataus ir turtingo stalo ūkininkai pasijuto stipraus, vieningo kolektyvo nariais. Dauguma nuoširdžiai džiaugėsi, kad prieš ketverius metus atsirado entuziastų, nebijojusių ne tik didelės biurokratinės naštos, bet ir neišvengiamo puolimo. Žmonės nepamiršo, kad dar visai neseniai didžiųjų pieno perdirbimo įmonių supirkėjai gąsdino ūkininkus, jog kooperatyvas tuoj bankrutuos, o valstybė jo skolų negrąžins.
Nors tokių kalbų dar pasigirsta ir dabar, kooperatyvo nariai į jas jau nebekreipia dėmesio. Lengviau atsikvėpti pernai galėjo ir kooperatyvo „Panemunys“ pirmininkė E. Petrylienė. Anksčiau kiekvieną rytą bijojusi, kad didžiųjų perdirbimo įmonių, kurioms skirsnemuniškiai veždavo rajone supirktą pieną, vadovai už „bausmę“ nepriims nepaklusnių kooperatininkų atvežto krovinio, dabar pirmininkė visas jėgas gali skirti deryboms dėl didesnės kainos.
„Esame nepaprastai patenkinti bendradarbiavimu su „Lukšių pienine“, Jurbarke turinčia savo cechą. Šios pieninės vadovai į ūkininkus žiūri kaip į partnerius, todėl ir kainą už pieną išsiderėjome geresnę, ir paramos mums niekada neatsako“, – džiaugėsi E. Petrylienė.
Vieni iš šio kooperatyvo steigėjų – Skirsnemunės seniūnijos ūkininkai Virginija ir Rimantas Maceikai pripažino, kad dėl prieš ketverius metus priimto sprendimo nesigaili.
„Esame smulkūs ūkininkai ir spėjome pajusti, kaip iš tokių kaimo žmonių tyčiojasi pieno supirkėjai – už pieną jie mums mokėdavo pigiau nei už vandenį. Dabar gauname tiek pat, kiek didžiųjų pieno ūkių savininkai. Pagal riebalų ir baltymų kiekį perskaičiuota pieno kaina priartėjo prie lito, todėl dirbti apsimoka ir gyventi galima net mažame ūkelyje“, – tikino Rimantas.
Daiva ir Vilius Areškai iš Motiškių turi 25 karves ir galėtų savarankiškai derėtis su didžiosiomis pieno perdirbimo įmonėmis, tačiau yra patenkinti kooperatyvo veikla.
„Mums svarbiausia, kad kooperatyvo vadovai lanksčiai sprendžia problemas ir stengiasi daryti taip, kad ūkininkui būtų geriau. Ypač džiaugiamės pieno tyrimų rezultatais – iš to sprendžiame, kad kooperatyve dirba sąžiningi žmonės“, – sakė ūkininkė.
Nelengvas kooperacijos kelias, tačiau pasukę šiuo keliu nesigaili – kartu parduodant tai, ką pagamini, galima ir neblogai uždirbti, ir vienam į kitą atsiremti.
Daiva BARTKIENĖ
