Pasaulinė pašto sąjunga jau nuo 1971 metų organizuoja tarptautinį laiškų, arba epistolinio rašinio, konkursą, kuriame kasmet dalyvauja ir būrelis mūsų rajono mokinių. Šiemet konkursą laimėjo veliuoniškė Kamilė Kačinskaitė ir serediškė Inga Filipsons.
Ranka rašyti, paštu siunčiami laiškai dabar yra beveik egzotika – mažai kas juos berašo. O kad nerašome (nebeturime laiko, nemokame?), tai ir patys laiškų nebegauname – tikrink netikrinęs pašto dėžutę. Nors tik tokiame laiške gali nuoširdžiai išsipasakoti visa, kas tau svarbu.
Laiško konkursas pirmiausia vyksta visų šalių mokyklose. Lietuvoje iš visų rašinių komisija išrenka geriausią, jis išverčiamas į prancūzų kalbą ir siunčiamas Pasaulinės pašto sąjungos Tarptautiniam biurui. Šiųmetinio konkurso tema buvo – „Parašyk laišką, kokią įtaką mūsų gyvenimui daro muzika“.
Geriausių laiškų autorės Inga ir Kamilė yra septintokės. Viena parašė laišką savo tetai, kita – gydytojui, ir abi teigė, kad be muzikos negalėtų gyventi.
Ingos ir Kamilės rašinius spausdiname sutrumpintus, o apie mergaites, mokančias rašyti laiškus, papasakojo jų lietuvių kalbos mokytojos.
Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos lituanistė Roma Masaitytė – apie Ingą Filipsons:
„Ingai pagalbos nereikia! Ji labai daug skaito, viskuo domisi – šviesus vaikas! Ji dar mokosi ir muzikos Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje.
Ir mokyti Ingą smagu – ji viską supranta iš pusės žodžio. Lietuvių kalba jai neblogai sekasi, bet dešimtuką šiemet turėjo pirmą kartą.
Apie konkursą paskelbiau visiems vaikams, kas nori – rašo. Inga apsidžiaugė, kad tema – apie muziką, jai labai artima.“
Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos lituanistė Jovita Mišeikienė – apie Kamilę Kačinskaitę:
„Kiek daug apie Kamilę galėčiau pasakyti! Ji labai kūrybinga. Nors jos stilius dar vaikiškas, labai stengiasi būti originali. Parašo ką nors, atneša – ir žiūri išpūtusi dideles savo akis. Kamilė – lyderė, retą jos darbą įvertinu ne dešimtuku.
Kamilė vaidina dramos būrelyje, yra skaitovė, ji aktyvi ne tik klasėje, bet ir mokykloje. Be to, dar mokosi ir meno mokykloje Jurbarke.
Tą epistolinio rašinio konkursą žaidėme klasėje – žaidėme, nes taip vaikai noriau įsitraukia. Rašė visi, bet Kamilės rašinys geriausias – ne tik klasėje, bet ir rajone.“
Miela teta Jūrate,
nors mes neseniai kalbėjomės – Tu buvai mano koncerte, tačiau niekaip negaliu pamiršti Tavo žodžių: „Kaip gerai, kad tu mėgsti muziką. Matau, kad tavo gyvenime ji yra svarbi.“ Susimąsčiau, ką gi iš tiesų mano gyvenime reiškia muzika?
Kur bepasisuksi, visur ta paslaptingoji muzika. Jei gerai įsiklausai, skamba viskas: lietaus lašeliai, paukščiai, murkiantys katinėliai, varlių orkestrai… Netgi vėjo ošime gali girdėti užburiančią melodiją. Gerai įsiklausius galima girdėti net kalnų, miškų muziką! O ar kada girdėjote, kaip dainuoja tylią žiemos dieną krintančios snaigės? Didysis mūsų kompozitorius M. K. Čiurlionis sakė: „Pasaulis – tai didelė simfonija.“ Dabar, manau, suprantu, kad viskas yra muzika, tiktai gal ne visuomet lengva ją išgirsti.
Kaip muzika atėjo į mano gyvenimą, net sunku ir prisiminti. Man atrodo, kad ji visuomet buvo su manimi. Gal tai atėjo iš senelių ir prosenelių? Mano senelis jaunystėje patį pirmą smuiką, kuriuo išmoko groti, buvo pasidaręs pats. Vėliau turėjo nusipirkęs smuikelį, kuriuo grodavo vestuvėse, krikštynose ir kitokiuose suėjimuose. O senelio sesės Doma ir Adelė moka daug dainų, ne tik šiuolaikinių, bet ir tokių, kurias dainuodavo jų močiutės.
Didelį įspūdį paliko Liudos Deimantavičienės – artimo mano vaikystės žmogaus – dainuojamos dainos. Tikras dainų lobynas! Ji pasakojo, kad Vilniaus studentams padainavo apie 90 dainų. Šiaip ji dainuodavo visur ir visada. Mama vis prisimena, kaip jos ruošėsi šv. Velykoms. Liuda tvarkė savo kambarį giedodama „Marijos vainiką“. Staiga ji nutilo ir pradėjo dainuoti „blevyzgą“. Po vieno posmelio – vėl „Marijos vainiką“. Kai mano mama pradėjo kvatotis, ji paaiškino, jog „tos pačios akys verkia, tos pačios juokiasi“. Liuda mokėjo dainų kiekvienam gyvenimo atvejui. Kai mano brolis pradėjo vaikščioti ir kartais pargriūdavo, ji dainuodavo: „Per tiltelį jojau, nuo kumelės dribt, pasakyk, mergele, kaip atgal užlipt…“
(…) Ne vienus metus prašiau, kad tėvai mane užrašytų į muzikos mokyklą. Dabar aš groju kanklėmis. Jų garsas nuostabus. Su muzikos mokyklos kolektyvais daug keliauju po Lietuvą, klausausi įvairių koncertų. Dažnai ir pati juose groju. Viso to nebūtų, jeigu nebūtų muzikos, jei aš jos nemėgčiau. Man muzika būtina kaip oras, kaip vanduo, kaip maistas. Nežinau, kaip be jos gyvenčiau…
(…)
Man be galo patinka ir tylos muzika, kai sėdžiu kur nors kalne, aplink tylu ir taip gera, jog, rodos, širdis dainuoja… Ir net nepajuntu, kaip tylos muzika suskamba mano balsu – pati pradedu tyliai tyliai dainuoti… O jei dar pritaria Dubysa…
Ar Jūs skaitėte puikią Violetos Palčinskaitės knygą „Muzika troliui“? Joje rašoma, kad, skirtingai nuo mūsų, dažnai klausančių triukšmingos muzikos, užgožiančios mūsų mintis ir jausmus, troliai vis dar moka klausytis kalno atodūsių, mėlynų žydinčių varpelių skambėjimo, kiekvieno paukščio, grįžtančio iš Rundės salos, sparnų plazdėjimo… Jie muziką randa ryte ir vakare, kalnuose ir miške, namuose ir svajonėse… Troliai girdi tobulą muziką. Gal todėl, kol knygos herojė neišmoko klausytis muzikos širdimi, jos nusipirkta kompaktinė plokštelė buvo… tuščia.
Inga Filipsons
Gerbiamas gydytojau,
Norėdama privatumo, atsisakiau galimybės atvykti į jūsų kabinetą apžiūrai ir nusprendžiau visus savo simptomus išdėstyti šiame laiške. Sergu labai sunkia liga. Tikriausiai to net negalima liga pavadinti… Aš priklausau nuo muzikos. (…)
Viskas prasidėjo tuomet, kai dar buvau maža mergaitė. Muzikos garsai manęs tykojo visose tamsiose pakampėse, žaidimų aikštelėse, namuose ir tik laukė, kada aš jiems pasiduosiu. Virusas mane pavergė tuomet, kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą. (…)
Pasakysiu jums tiesą. Iš tikrųjų nėra taip blogai sirgti šia liga. Paskatinčiau visus ja užsikrėsti (jus taip pat), ir kuo greičiau, tuo geriau! (…) Bet įspėju – išsigydyti šią ligą itin sunku arba net neįmanoma. Būtent dabar ir bandau išspręsti šią dilemą…
Muzika gali išgydyti nuo kitų ligų, kuriomis net nežinojote, jog sergate. Muzikos garsai padeda atsiriboti nuo pasaulio. Ištverti artimųjų netektis, prastus pažymius mokykloje, barnius su pažįstamaisiais arba šeimos nariais, susikaupti rašant kontrolinį ar ruošiant namų darbus. Muzika padeda mums išsilaisvinti. Skristi pavėjui it paukščiams, plaukti pasroviui kaip žuvims, skatina rizikuoti, patirti tai, ko visad troškai, bet neišdrįsai. Ji mus įkvepia šokti, išreikšti savo jausmus kūno judesiais. Muzika padeda atsiskleisti kūrybai, skatina žmogų sukurti gražiausius eilėraščius, pasakas, istorijas, paveikslus. Ji mus nuramina, atpalaiduoja ir suteikia daug įvairiausių gerų emocijų. Tai ji mums praskaidrina dieną ir paslapčia skatina nepasiduoti, siekti savo užsibrėžtų tikslų.
Muzika… Nenoriu visko pateikti taip, lyg atrodytų, kad žiūriu pro rožinius akinius. Taip tikrai nėra. Laiško pradžioje juk minėjau, kad esu itin keblioje situacijoje. Muzika man pradėjo trukdyti. Vis mažiau ir mažiau laiko lieka namų darbams. Tada, kai turėčiau mokytis, aš mp3 grotuvu klausausi Bethoveno ar kito garsaus kompozitoriaus sukurtos muzikos. Kartais atsitinka taip, jog pamirštu miegoti, nes naktį klausausi muzikos… Ir taip iki paryčių, kol galiausiai reikia šokti iš patalų bei ruoštis į mokyklą. O galbūt tai tik mano kvailas, nevykęs pasiteisinimas? Galbūt po tuo slepiasi daug blogesnė, opesnė mano problema? Gal aš neturiu nė trupučio valios, todėl ir nesugebu atsispirti muzikos garsams? Tikriausiai. Bet muzika pipirais „pagardina“ gyvenimą ne tik man. Mano tėvams ji taip pat „padeda“ vėluoti į darbą, pamiršti apie kasdieninius buitinius darbus. Ji mus visus savo voratinklyje įpainioja taip, kad mes daugiau apie nieką negalvotume. Tik apie ją. Tai lyg koks nors narkotikas arba pats svaigiausias gėrimas, kuriam neįmanoma atsispirti.
Tikiuosi, kad supratote šios problemos rimtumą. Jei nesiimsime skubių veiksmų, aš galiu užkrėsti kitus, niekuo dėtus žmones. O ir man pačiai gali baigtis blogai. Liga tikriausiai paskutinėje arba priešpaskutinėje stadijoje. Man darosi vis sunkiau atsispirti mp3 grotuvui. Lauksiu jūsų laiško.
Kamilė Kačinskaitė
