Antano Sodeikos meno mokykla – vienintelė tokia rajone: čia įeinančiuosius pasitinka muzikos garsai – griežia, trimituoja, skambina, dainuoja… Pravėręs duris sutinki ir grakščių šokėjų, ir teptukais apsiginklavusių dailininkų. Meno mokyklą, skirtingai nei kitas, lankyti neprivaloma, čia mokosi tik tie, kurie patys nori. Nėra jokio vargo po pamokų bendrojo lavinimo mokyklose vėl skubėti į pamokas – teigė visi mano pašnekovai.
Pirmąjį užkalbinau Povilą Samuilį – jis jau įpusėjo mokslus trimito klasėje, yra tapęs zoninio konkurso nugalėtoju, groja mokyklos orkestre „Sodeikietis“, beje, kartu su broliu Titu, kuris muzikos mokyklą jau baigė.
„Iš pradžių tėvai siūlė groti, jie norėjo, kad būčiau muzikantas, paskui ir pats panorau. Tėvai nėra muzikantai, bet šokėjai – tai irgi susiję su muzika. Ar būsiu muzikantas – nežinau, nors jau ir esu, jau moku daug kūrinių, net neatsimenu, kiek. Kol išmokau, buvo nelengva, bet mano mokytojas Vincas Bakšys – labai geras mokytojas“, – pasakojo Povilas.
Geriausias Povilo draugas Benas Petraitis (nuo kūdikystės – pabrėžia abu berniukai) – irgi šios mokyklos ketvirtokas. Jis groja klarnetu – ir groja gerai, tik didžiuotis nelinkęs: jei ne mokyklos direktorė, gal būtų ir neprisiminęs, kad respublikiniame Juozo Pakalnio konkurse užėmė trečią vietą iš 130 dalyvių!
„Tai groji ir groji?“ – klausiu Beno. „Nepasakyčiau, kiek mokytojas užduoda, tiek ir groju“, – atsako. O toliau Beno balse pasigirsta pasididžiavimas savo mokytoju Vyčiu Binkausku: „Jis iš Kauno važinėja kasdien, kad mus mokytų groti!“
Benas prisipažįsta, kad lankyti Meno mokyklą jį liepė mama. „Kažkada buvo kančia, bet dabar jau ne“, – sako jaunasis klarnetininkas ir neneigia, kad galbūt ir duoną valgys iš grojimo. Juolab kad groti mokosi su nuotykiais – pavyzdžiui, prieš minėtąjį konkursą čiuoždamas nuo kalno susilaužė riešą, bet vis tiek repetavo, ruošėsi, dalyvavo ir – laimėjo.
Į linksmą pokalbį su muzikantais jungiasi ir du Dailės skyriaus trečiokai – Jurgita Sabataitytė ir Matas Kuzminskas. „Ar nesunku mokytis dviejose mokyklose?“ – klausiu. „Vienoje semiamės žinių, o kitoje – lengviau, čia mokomės piešti. Čia – panašiai kaip poilsis“, – mano Matas. O Jurgita sako, kad kartais ir nesinori eiti, kai nėra nuotaikos – kai mokykloje gauna blogą pažymį ar susipyksta su draugais.
„Dabar mokykloje žaidėme tokį žaidimą, tai kartais sugesdavo nuotaika, nes ten buvo svarbiausia išlaikyti paslaptį, bet ne visiems tai pavykdavo. Tą žaidimą jau baigėme. Bet buvo smagu! Tik dėl tų pykčių…“, – pasakoja Matas.
O blogų pažymių, pasak vaikų, galima gauti ir Meno mokykloje. „Bet Dailės skyriuje – geriausi visoje mokykloje pažymiai. Nors nėra lengva piešti, kartais tenka ir perpiešti, kad gautum gerą pažymį“, – tvirtina Jurgita ir Matas.
Ant mokyklos laiptų besišildančias saulutėje sutinku dvi drauges – Ivetą ir Moniką. Iveta Girdžiūtė – jau po pamokų, laukia mamos, kuri dukart per savaitę vežioja dukrą į Jurbarką iš Butkaičių. „Man patinka groti, noriu čia mokytis“, – trumpai sako Iveta, jau trečius metus besimokanti mokytojos Danutės Švedienės fortepijono klasėje.
Antroji – Monika iš muzikaliosios Vadžgirio Lukošių šeimos, dar tik laukė pamokos. Meno mokykloje ji irgi mokosi groti fortepijonu. Trečiokė be užuolankų sakė, kad mokytis ją liepia mama, bet nepanašu, kad jaustųsi dėl to nuskriausta. Sunku, pasak Monikos, tik tada, kai mokykloje užduoda daug namų darbų. „Bet aš juos paruošiu grįžusi“, – problemos dėl to Monika nedaro.
Veliuoniškė Milda Mačėnaitė irgi iš muzikalios šeimos – groja mama ir tėtis, du vyresni broliai jau baigė muzikos mokyklą, o dabar joje mokosi Milda kartu su broliu Simonu. „Pirmasis pradėjo Simonas, mano brolis, ir aš maniau, kad labai smagu. Ir tikrai labai smagu – turiu čia draugų ir mokytojai labai geri. Fortepijonu groti mane moko Zita Liktienė, o chore – Danutė Lapienė. O Simonas mokosi fortepijonu ir smuiku. Iš Veliuonos mus dažniausiai atveža tėvelis, nes jis turi reikalų Jurbarke“, – pasakoja Milda.
Namuose, pasak Mildos, kartais tenka pagroti ir visiems kartu, bet dažniausiai muzikuoja po kelis; ji, pavyzdžiui, su broliu Karoliu – vienas groja, kitas dainuoja.
Linksmus pašnekovus sutikau Meno mokykloje. Pasišnekėjom, nusifotografavo ant laiptų ir pravėrę duris sugužėjo į spalvų ir garsų pilną mokyklą.
