Vaikų ir jaunimo folkloro šventė „Vieversiukas ant dirvono“ į Jurbarko kultūros centrą sukvietė penkis autentiškąjį folklorą atliekančius kolektyvus, du pasirodė programoje „Kitoks folkloras“. Penktą kartą respublikinę šventę surengė Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Pasagėlė“ vadovė Aušra Masteikaitė Mičulė.
Ne tik atlikėjų buvo pilna scena, ir žiūrovų salėje susėdo daug, nes paklausyti ir pamatyti, kaip vaikai dainuoja senąsias dainas, žaidžia žaidimus, groja tradiciniais lietuviškais instrumentais – gražu ir už širdies griebia.
Koncertą pradėjo vadžgiriškiai – Eržvilko kultūros centro Vadžgirio skyriaus vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Šebukai“. Prieš penketą metų Linos Lukošienės suburtas kolektyvas – paaugęs ir pagausėjęs. Gal jau pusė Vadžgirio vaikų pamėgę šebukus – ir iš jų verdamą sriubą (vadžgiriečių tarmėje šebukai – pupelės), o dar labiau – žaidimus, daineles ir muziką?
Mažoji vadovės dukrelė Liucija, nuo kūdikystės „Šebukuose“ žaidžianti, jau pati viena drąsiai visus sveikino paukštelių dainele ir kartu su visais šoko, dainavo, juokus krėtė.
Žiūrint „Šebukų“ koncertėlį atrodo, kad jiems tai – smagus žaidimas. Pažaidė, paskui vadovė visus kaip paukštukus ant suolelio sutupdė, kiekvieną motiniškai meiliai apšokinėjo – ir suskambo dainelė, gražiai raseiniškių šnekta pažemaičiuojant.
O kokie muzikantai jaunieji vadžgiriškiai! Ansamblis nuo kelių kankliuoti panorusių mergaičių prasidėjo, o dabar „Šebukai“ groja ne tik kanklėmis – ir dūdelėmis, smuiku, kontrabosu, dambreliais… Tai gražiai folkloro dirvoje auga Vadžgirio „Šebukai“!
Nors svečių kolektyvo – Zarasų kultūros centro folkloro ansamblio „Seluona“ vadovė Rima Vitaitė sakė, kad vieversiukas vienodai gražiai gieda tiek pas mus, tiek pas juos, žiūrovus nudžiugino ir nustebino rytų aukštaičių tarme jaunųjų ansamblio dalyvių pasakojamos istorijos ir dainuojamos dainos. O zarasiškių skudučių sutartinė – tarsi paukščių alasas džiugino visų pavasario pasilgusiųjų ausis ir širdis.
Jurbarko kultūros centro folkloro ansamblio „Imsrė“ vaikų grupė su savo vadove Birute Bartkute į sceną kilo su šventojo Jurgio pagarbinimu – kad paleistų žolę, paskubintų pavasarį. Kolektyvas dainuoja seniausias lietuvių folkloro dainas – sutartines, kurios dėl savo unikalumo įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą. Beje, tik pernai, o Birutė Bartkutė „Imsrės“ dainininkes jų moko jau daug metų – ir moteris, ir mergaites.
„Imsrės“ mergaičių padainuota labai sena laukų apvaikščiojimo sutartinė kaip tik tiko šiai pavasariško folkloro šventei. Sutartinė visada susijusi su judesiu, sutartinę dainuojant reikia mokėti ją ir išvaikščioti. Pasirodymą „Imsrė“ baigė pavasarišku rateliu – jei visi dažniau susikibtume rankomis sustoję ratu, būtume draugiškesni ir vienas kitam malonesni.
Iš Zapyškio, Kauno r., atvykusio ansamblio „Altonė“ dalyvių tarsi riešutukų pribiro pilna scena. Jie atvežė daug dainelių apie paukščius – apie savo vaikus prausiančią pelėdą, apie kurapkytę – ir smagiai suko savo krašto ir savo ansamblio mėgstamiausią žaidimą – „Malūnėlį“.
Daina, skirta protėviams, pasirodymą pradėjo šventės rengėjos A. Masteikaitės Mičulės vadovaujamas kolektyvas „Pasagėlė“. Vyresnieji gražiai pagloboja mažuosius, kurie su dideliu pomėgiu puošiasi lino rūbeliais ir žaidžia savo bendraamžių kadaise žaistus žaidimus, dainuoja daineles. Suskridę į sceną sučiulbo molio švilpynėlėmis – kaip paukšteliai čiulba pavasarį ir iš tolimų kraštų parskridę namo.
Kai šalia tradiciniais liaudies instrumentais muzikuojančiųjų atsistojo Arnas su metalofonu groti „Malūnėlį“, pasak vadovės, tai buvo perėjimas į antrąją šventės dalį, į modernųjį folklorą. Modernų folklorą grojo iš Zarasų atvykusi post folk grupė „Mindrauja“ ir „Vėjūkas”.
Jurbarko kultūros centro jaunimo akustinės muzikos grupė „Vėjūkas“ – jau antroji, išaugusi iš „Pasagėlės“. „Vėjūko“ muzikavimas patvirtina, kad modernas ateina po nepaviršutiniško autentiškojo folkloro pažinimo.
