Kodėl pavasarį traukia viskas, kas žalia, vasarą norisi lengvo ir gaivaus maisto, o rudenį skanu tai, kas sotu ir riebu? Kulinarinio paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė žino atsakymą: žmogaus organizmo poreikius diktuoja metų laikų ritmas. Jo nepajausi jokiame prekybos centre, užtat drąsiai gali pasikliauti intuicija, šnibždančia tai, kas iš kartos į kartą perduota su protėvių genais.
Sveika tai, kas sava
„Žmogus – gyvosios gamtos dalis, todėl turi elgtis taip, kaip jam liepia prigimtis. Vasarą valgome mažai, o rudenį, norim ar ne, turim užsiauginti riebalų „kailiuką”, – sakė Lietuvos kulinarinio paveldo fondo direktorė B. Imbrasienė, praėjusią savaitę viešėjusi Jurbarke.
Pasak viešnios, pats sveikiausias ir naudingiausias maistas yra iš produktų, užaugusių po ta pačia saule, kuri ir mums šviečia. Kad ir kaip besižavėtume kinų ar japonų virtuve, geriausiai jaučiamės pavalgę savų, lietuviškų patiekalų. Ne cepelinų ir bulvinių blynų, kuriuos anksčiau tik po bulviakasio gamindavo, o tokių patiekalų, kurie atitinka metų laikų pobūdį. Paklusdami metų laikų kaitai lietuviai po tris-keturis mėnesius ilsėdavosi nuo vieno ar kito produkto.
„Dabar svarstom, reikia ar nereikia gerti pieną, sveika jis ar kenkia. Anksčiau žiemą karvės užtrūkdavo ir per mėsėdį pieno nebūdavo, dėl to žmonės negaudavo per daug riebalų, o jie nevirsdavo organizmą apnuodijančiu acetonu. Dabar ir pieną geriam visus metus, ir skilandžius kemšam pusryčiams, dėl to ligų neatsiginam”, – įsitikinusi B. Imbrasienė.
Pastaruoju metu labai madinga valgius gaminti ir salotas gardinti alyvuogių aliejumi, tik niekas nesidomi, ar jis mums tinka.
„Alyvuogių aliejų valgyti – tas pats, kas į rūsį lįsti. Tai Viduržemio jūros kraštų produktas, mums tinkantis tik tuomet, kai karšta ir per daug saulės. Mums reikia šviežiai spausto sėmenų aliejaus, dėl įvairovės galima pasimėgauti garstyčių ar aguonų, o geriausia būtų turėti „, – įsitikinusi Kulinarinio paveldo fondo direktorė.
Sėmenų aliejaus nusipirkti galima ir Jurbarko turguje, tik jį parduodančio ūkininko derėtų pirmiausia paklausti, kada jis spaustas. Kulinarinio paveldo fondo direktorė tvirtino, kad aliejus naudingas tris dienas – paskui apkarsta ir netenka geriausių savybių. Tiesa, išspaudę sėmenų aliejų seneliai į jį įberdavo gerą žiupsnį druskos – ji stabdo oksidaciją, dėl to aliejus ne taip gretai apkarsdavo. Vis dėlto po trijų dienų jį išpildavo paršams.
Didžioji išmintis – žolelės
Vyresnės kartos žmonės dar puikiai atsimena, kad jų mamos prie namų turėjo visko, ko būtinai reikėjo. Prie lango paprastai žaliavo kadagys ir diemedis, kad toli nereikėtų eiti nuskinti šakelės, be kurios joks patiekalas neišvirdavo. Gėlių darželis negalėjo būti be rūtų, kurias dabar mes vos ne didžiausiais nuodais vadiname. O prieškario laikų moterys rūtas vaistais laikė – ir nuo nervų, ir nuo širdies, ir nuo moteriškų sutrikimų. Rūtos šakele šeimininkės puošdavo sviestą, uždėdavo ir vaikams ant duonos – kad kirminus išvarytų.
Darželiuose augo ir šalavijas, dabar žinomas kaip vaistas gerklei skalauti, nuo kosulio ir plaučių uždegimo.
„O anksčiau sakydavo: valgyk žirnius, nekosėsi. Žirniai – joks stebuklas, bet juos virdavo su diemedžio ar šalavijo šakele. Ir niekas nesiskųsdavo, kad žirniai sunkiai virškinami, nes tą problemą išspręsdavo prieskoniai”, – tikino B. Imbrasienė. Pasak jos, apie mairūną mairūnėlį mergelės dainas dainuodavo, nuotakos juo kasas puošdavo – toks svarbus šis mėsos pagardas lietuviams buvo.
„O dar kanapės, kurias ne tik laukuose augindavo. Jos daržo kampuose savo vietą turėdavo, dideliame darže dar ir vidury kanapę pasodindavo, kad kopūstus nuo spragių saugotų. Be kanapių žemaičiai kasdienių žiemos valgių net neįsivaizduodavo”, – sakė B. Imbrasienė.
Vaistas kūnui ir sielai
Tai, kad Lietuvoje neleidžiama legaliai auginti kanapių, Kulinarinio paveldo fondo direktorė vadina dideliu praradimu. Pasak B. Imbrasienės, kanapės yra pats geriausias vitaminų D ir E šaltinis bei niekuo nepakeičiamas vaistas nuo rudens depresijos.
„Tai pati geriausia priemonė nuotaikai pakelti, virškinimui sureguliuoti, nuo peršalimo ir plaučių ligų apsisaugoti. Kiekviena lietuvio valstiečio šeima rudenį išeidavo kanapių kursą, dėl to nė vienas neturtingas žmogus nesirgo džiova ir ja neužsikrėsdavo. Visi žino, kad džiova – inteligentų liga. Kai iš kaimo jauni žmonės išvykdavo į miestą ir vietoj natūralaus maisto siurbčiodavo arbatėlę su pyragėliais, organizmas greitai netekdavo atsparumo”, – aiškino B. Imbrasienė.
Pasak jos, tamsiuoju metų laiku kanapes valgydavę ir pakankamai vitaminų D ir E gaudavę lietuviai niekada nesirgo depresija, o savižudybės būdavo baisi retenybė. Norint ir dabar galima įsigyti kanapių aliejaus, natūralių ir maltų sėklų – Klaipėdoje, prie pat turgaus, veikia latvių aliejaus krautuvėlė. Ir pasigaminti kanapių valgių – vienas juokas.
„Įbėrei į sausą keptuvę kanapių sėklų, pakaitinai – tuoj atsiras riebalų. Patrini tokias sėkleles šaukštu, įberi smulkiai pjaustytų svogūnų, pagardini druska – ir pilk spirgučius ant bulvių. Skanu ir sveika nuo streso bei rudens sukelto nerimo”, – siūlė B. Imbrasienė.
Kiekvienam valgiui – savas laikas
Dabartinės šeimininkės daug išradingumo dažniausiai nedemonstruoja – nesunkiai „užkiša” šeimyną gabalu virtos mėsos. O anksčiau lietuviai gerai išmanė, kada ir kokią mėsą reikia valgyti.
Rudenį valgė riebią avieną su lajumi, antieną, žąsieną – ruošdavosi žiemai, kad per šalčius stipresni jaustųsi. Dėl to tvarte likdavo tik veisliniai gyvuliai. Niekas nebūtų supratęs, jei avieną kas nors užsimanytų valgyti kovą. Prieš Kalėdas pjaudavo kiaules mėsėdžiui, į mėsą dėdavo daug prieskonių imuninei sistemai stiprinti: šalavijų, kadagių, pelynų, mėtų, net melisų, tik visko – mažais kiekiais. Vasaros darbymečiui, į atlaidus atvykusiems svečiams pavaišinti rūkydavo kumpius, kimšdavo skilandžius. Mėsą smarkiau pasūdydavo – ne tik todėl, kad vasarą sunkiau išlaikyti, bet ir dėl to, kad per karščius reikia daug mineralinių medžiagų. Štai kodėl vidurvasary taip norisi rūkytų lašinių su agurkais.
Daržoves, vaisius ir uogas dabar valgome visus metus, nors dažnai už juos tik brangiai sumokame, o naudos jokios negauname. B. Imbrasienė tikina, kad nei morkų, nei obuolių nereikia stengtis išlaikyti iki pavasario. „Kokia nauda iš pūvančių vaisių – tik organizmą apnuodiji. Ir morkos geros tik iki mėsėdžio pabaigos. Per Gavėnią be riebalo mūsų organizmas karotino neįsisavina”, – priminė gerai žinomą tiesą.
Pasak B. Imbrasienės, bene didžiausią meškos paslaugą sau daro visus metus bulves valgantys žmonės. To, kas likdavo pavasarį po bulviasodžio, mūsų seneliai net gyvuliams nešerdavo – sakydavo, kad daigus leidžianti bulvė yra nuodinga.
„Kopūstai – daržovė, kuriai reikėtų pastatyti paminklą. Valgom juos šviežius ir raugintus, nes įrūgę vitamino C turi dar daugiau nei švieži. Tačiau pavasarį, kai tik akis užgriebdavo pirmąją žalumą, raugintus kopūstus mūsų močiutės išversdavo ant mėšlo krūvos. Keičiantis metų laikui, jos keisdavo ir produktus”, – tikino B. Imbrasienė.
Duonos riekės fenomenas
Raugintus kopūstus puikiausiai pakeisdavo jaunos dilgėlės, sriubas šeimininkės rūgštindavo zuikio kopūstais, kol paaugdavo rūgštynės, virdavo balandienę. Nieko naujo, tik mums dabar labai neįprasta, nes vitaminų ir mineralų ieškome ne gamtoje, o vaistinėje.
O juk niekam ne naujiena, kad visų rūšių žmogui reikalingų mineralų yra suloje, kurios anksčiau lietuviai prisileisdavo labai daug. Ją ne tik šviežią gerdavo bet ir raugindavo, suloje virdavo sriubą, košes. Tris Gavėnios savaites sula išplovę organizmą, vasarą mūsų seneliai pasitikdavo lengvi lengvutėliai, sveiki sveikutėliai – sula pagerindavo nuotaiką, suteikdavo energijos, išvalydavo sąnarius ir kraujagysles.
Kad mineralų per darbymetį nepritrūktų, vasarą talkininkams joks šeimininkas neduodavo gerti paprasto vandens.
„Sakydavo: negerk, ba nuslabsi. Kitaip sakant, kuo daugiau gersi, tuo daugiau prakaituosi, organizmas neteks mineralinių medžiagų. Dėl to į vandenį įberdavo druskos, įmesdavo duonos plutelę. Ir ubagainę, kurią dabar pamiršome, per karščius valgydavo. Duonos riekė – vasarą labiausiai reikalingas maistas, joje yra visko, kad žmogus bet kokiomis sąlygomis išgyventų”, – priminė Kulinarinio paveldo fondo direktorė.
O dabar, kai šalta ir tamsu, nebarkime savęs, kad visą laiką norime ką nors kramtyti. Anksčiau specialiai šiam laikotarpiui šeimininkės pridžiovindavo uogų, obuolių, kriaušių, rojaus abuoliukų ir kitokių skanumynų. „Į kūną” jie neidavo, o nervus puikiai ramindavo, dėl to žmonės nežinojo, kas yra stresas. B. Imbrasienė linki: „Kramtykite ir jūs į sveikatą!”
Daiva BARTKIENĖ
