Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinės mokyklos kone visi 5-10 klasių mokiniai šiemet panoro dalyvauti stovykloje „Sakale, lėk!“, nes pernai dalyvavusiems joje labai patiko. Karinei-kultūrinei-edukacinei stovyklai vadovavo ir užsiėmimus vedė Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų Aviacijos bazės sraigtasparnių pilotai. Įspūdžiais dalijasi dešimtokai Monika ir Augustas bei stovyklos vadovas vyr. leitenantas Mindaugas Lazutka.
Ši stovykla labiausiai patiko
Augustas Povilaitis:
Įdomiausias buvo žygis. Ėjome į Palėkius, už Šventosios upelio, kuris skyrė Lietuvą nuo Mažosios Lietuvos. Persikelti per Šventąją reikėjo ne per tiltelį, bet per nuvirtusį medį naudojantis virve – taip mes turėjome išvengti muitinės. Bet muitininkai – persirengę mūsų mokytojas Marius Matukaitis ir Arvydas Griškus – vis tiek mus sulaikė ir ėmė „tardyti“ – turėjome papasakoti apie lakūną, kurio vardu vadinosi mūsų būrys. Paskui visi sulindom į tanką: jo viduje labai mažai vietos, tvanku – buvo nesunku suprasti, kaip sudėtinga yra kare.
Paskui pagal žemėlapyje pažymėtas koordinates ieškojome paslėptų sauso maisto davinių. Teko paklaidžioti, nors Palėkių miškelis pažįstamas, bet reikėjo eiti tik ten, kur pažymėta. Grįždami į bazę – taip lakūnų terminais vadinome stovyklavietę prie mokyklos – bridome per Šventąją, nes diena buvo karšta.
Šiemet programa išplėsta, sujungta su Mažosios Lietuvos istorija, bet apie aviaciją sužinojome daugiau. Tvarka griežta, rikiuotėje turi būti pasitempęs, viskas labai rimta – kaip kariuomenėje. Vyriška tvarka, ir mes su draugais tapome vyriškesni.
Smagu, kad tokia stovykla yra Smalininkuose. Esu buvęs ir kitose, bet šita man labiausiai patiko.
Kariuomenėje nėra „noriu-nenoriu“
Vyr. leitenantas Mindaugas Lazutka:
Antri metai organizuojame vaikų stovyklą, nes Aviacijos bazė su Smalininkų mokykla yra pasirašiusi sutartį. Šiemet atvykome septyni kariškiai – komanda jauna, nors yra ir jau patyrusių „karo vilkų“.
Džiaugiuosi, kad vaikams stovykla patinka. Vaikai visą laiką turi būti veikloje – to ir siekiame. Taip pat – drausmės, nes kariuomenėje disciplina labai svarbu. „Noriu-nenoriu“ kariuomenėje nėra, tik „reikia“. Dauguma stovyklautojų stengiasi, klauso mūsų užduočių, komandų. Šiemet skiriame dėmesio ir aviacijos istorijai, būriai vadinasi lakūnų vardais, ir vaikai didžiuodamiesi sako: mums tokį suteikė vardą.
Aš pats aviacijoje nuo 2007 metų. Esu šiaulietis, baigiau Karo akademiją. Paskui perėjau atranką ir pradėjau skraidyti. Visada norėjau skraidyti sraigtasparniu, ir esu patenkintas.
Stovyklos tikslas nėra, kad tie vaikai taptų aviatoriais, bet būtų smagu, jei kuris nors skraidytų.
Prašysiuos ir kitąmet
Monika Reičiūnaitė:
Tikiuosi, kad kitąmet jau būsiu gimnazistė, bet į tą stovyklą vis tiek prašysiuos, nes labai labai patiko. Ji visiems patinka, nes tai visai kitas dalykas nei įprasta. Mokyklos rutina nusibosta, o čia – visai kas kita. Kariškas gyvenimas ypač traukia vaikinus, bet ir merginoms labai smagu.
Buvome keturi būriai – su skirtingų spalvų marškinėliais, o šiemet būriams buvo suteikti Lietuvos nusipelniusių aviatorių vardai. Mūsų – raudonųjų – būrys vadinosi Prano Gudyno vardu, turėjome susipažinti su jo gyvenimu, sužinojome ir daugiau aviacijos istorijos, o kai buvo žygis, „pasieniečiai“ mus klausinėjo.
Tas žygis labiausiai visiems ir įstrigo. O dar kas? Buvo daug visko. Buvo žvejybos varžybos, ir, pasigirsiu, aš laimėjau pirmą vietą. Žvejojome Nemune ir iš tėčio pasiskolinta meškere sugavau dvi mažas žuvytes – tai buvo vienintelis laimikis. Turbūt sliekas buvo geras: jį man paskolino Inesa – labai jai ačiū, bet, tikiuosi, to slieko nereikės atiduoti.
Pasidarėme sklandytuvų modelius ir vyko varžybos. Nominacijos buvo – toliausio, ilgiausio ir trumpiausio skrydžio. Už visas varžybas būriai gaudavo pliusus, ir minusus taip pat – už kiekvieną stovyklautojų nusižengimą: vėlavimą, keiksmažodžius, naudojimąsi telefonu, šiukšlinimą, namie pamirštą kepurę… Labai stengėmės nenusižengti, deja, buvo vienas kitas ir nerimtai į tuos minusus žiūrintis.
Mūsų būrininkas buvo Nedas Ališauskas, kartu su mėlynaisiais užėmėme trečią vietą, bet dovanų gavome visi – po šakotį, o žaliesiems už pirmą vietą dar atiteko ir pasivažinėjimas kartingais. Prieš tai mes visi važinėjom – šią pramogą mums padovanojo „Marijampolės pieno konservai“.
Dėkoti už įdomią stovyklą pirmiausia turėtume kultūros centro direktoriui Arvydui Griškui – nuo jo viskas prasidėjo, jis į Smalininkus pakvietė karo lakūnus. Sraigtasparnis pas mus irgi buvo atskridęs – per stovyklos atidarymą, kuris buvo per miestelio šventę, ir visi bėgome prie jo nusifotografuoti.
Taip pat reikia dėkoti mokyklos direktoriui Artūrui Matukaičiui, kad ir pasibaigus mokslo metams leidžia mokiniams šiūrinėti mokykloje. Ačiū ir mokytojams – pavyzdžiui, mūsų būriui priskirta Angelė Grabauskienė visur ėjo ir kartu su mumis atliko visas užduotis. Na, o lakūnai – visi labai geri, draugiški, ko bepaklausi – atsakys. Girdėjau, kad jie čia savanoriavo, dirbo be atlyginimo, ir pagal tai, kaip dirbo, matėsi, kad yra čia savo noru.
Stovykla truko tik keturias dienas, ir eidami namo po uždarymo šnekėjomės, kaip gera būtų ją pratęsti.
