Paminint lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 120-ąsias metines, graži proga nusilenkti Jurbarko krašto knygnešiams, kurių drąsa ir pasiaukojimas atvedė Lietuvą iki šių dienų. Kas būtų atsitikę su mūsų tauta, jei nebūtų atsiradę lietuviško spausdinto žodžio puoselėtojų – knygnešių, daraktorių ir tas knygas skaičiusiųjų?.. Tad sugrįžkime į spaudos draudimo metus, paėjėkime klaidžiais knygnešių, o su jais ir visos tuometinės Lietuvos vargo keliais…
Nuslopinus 1861–1863 metų sukilimą, Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas 1864 metais išleido įsakymą, kuriuo buvo uždrausta lietuviška spauda. Tai labai išgyveno Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, kuris suvokė, kad spaudos uždraudimas yra dvasinis lietuvių tautos sunaikinimas. Suprato, kad svetimšaliai Lietuvai laisvės niekada neduos, reikia pasikliauti tik savimi ir savo tauta. Tai reiškė, kad reikia suburti pasišventusius žmones, kurie, nebijodami persekiojimo, arešto, tremties, net ir mirties, neleistų užgesti lietuvybės žiburėliui gūdžiame carinės Rusijos šiaurės vakarų krašte. Tam tikslui įgyvendinti buvo sukurtas lietuvybės gelbėjimo tinklas. Inteligentijos pastangomis Lietuvoje slapta buvo rengiama spausdinimui reikalinga medžiaga. Prūsijoje, JAV, kur buvo susitelkę daugiau lietuvių, buvo spausdinama lietuviškais rašmenimis literatūra – laikraščiai, kalendoriai, elementoriai, maldaknygės, giesmynai, švietėjiškos pasaulietiškos knygos. Trečia grupė žmonių, labiausiai rizikavusiųjų, gerai žinoję klaidžius sienos perėjimus per miškus, pelkes, krūmokšnius tamsiausiomis naktimis slapta keliavo į Prūsus pargabenti draudžiamo krovinio. Dar viena grupė perimdavo spaudinius iš knygnešių ir juos platindavo po Lietuvos miestelius, kaimus ir viensėdijas. Kiek pramokę lietuviškai skaityti žmonės ėjo per kaimus ir mokė vaikus lietuviško rašto pažinimo. Tokie mokytojai buvo vadinami daraktoriais. 1896 m. kalendorius, ragindamas kiekvieną lietuvį saugoti savo tėvų kalbą, skelbė:
„Už tėvų tikybą ir už boczių kalbą
Ir senas, ir jaunas tur dėt savo galvą…“
V. Kudirka 1897 m. gegužės 1 d. atsišaukime rašė: „Broliai, lietuviai, neimkime nė į rankas lietuviškų knygų atspaustų rusiškomis litaromis. Per prievartą įbruktas sudeginkime. Pas rejentus neduokime rašyt aktų lietuviškų maskoliškomis litaromis.
Valsčiai ant susirinkimų tegul sutaria reikalauti, kad kaimo mokyklose būtų išugdoma lietuviška kalba ir tikėjimo mokslas ant knygų, spausdintų lotyniškai lietuviškomis litaromis.
Rašykime prašymus, reikalaudami lietuviškos spaudos.
Neapleiskime tų, kurie už lietuviškas knygas pateko į vargą. Gelbėkime juos kuo galime: pinigais, roda ar kitaip.
Broliai, mūs pusėje teisybė, mūs pusėje ir laimėjimas. Tiktai laikykimės tvirtai!“
Tokio turinio atsišaukimai ėjo iš rankų į rankas, jie kėlė patriotinius jausmus, žadino tautinę savimonę.
Jurbarko krašto knygnešiai, gerai pažinoję sienos perėjimus, buvo vieni iš svarbiausių šio slapto tinklo grandžių. Pereiti sieną buvo labai sunku, nes ją saugojo Jurbarke dislokuotas visas pulkas Novorosijsko dragūnų, kurie buvo išdėstyti trimis ruožais. Pirmas buvo prie pat sienos, kurios dalis sutapo su Šventosios upeliu, kita dalis – tam reikalui iškastu grioviu. Antrasis – kiek toliau, trečias – per dešimt kilometrų nuo sienos. Ginkluoti caro kareiviai buvo tikra pabaisa knygnešiams. Vis dėlto atsirado drąsių žmonių, kurių pasiaukojimu lietuviški leidiniai patekdavo į Lietuvą. Per dabartinio Jurbarko rajono teritoriją ėjo vienas pagrindinių knygnešių kelių iš Rytprūsių į Lietuvą. Sumaniais ir drąsiais knygnešiais garsėjo Pašventys, Žirniškiai, Smukučiai, Jurbarkas, Eržvilkas, Pašaltuonys, Vertimai, Globiai, Girdžiai, Skirsnemunė, Šimkaičiai, Vadžgirys, Veliuona, Seredžius…
Draudžiamos lietuviškos literatūros platintojas Jurbarke buvo Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčios klebonas Kazimieras Marcinkevičius, kuriam spaudą pristatydavo Sudargo klebonas Martynas Sederavičius. Knygas K. Marcinkevičius labai dažnai platindavo ne tik per lietuvius-katalikus, bet ir per žydus ir čigonus, kurie jas pergabendavo į kitus regionus.
Netoli Skirsnemunės, Girvalakių kaime, gyvenęs rašytojas, švietėjas, vertėjas Mikalojus Gadliauskas knygas gaudavęs taip pat ir iš Sudargo klebono M. Sederavičiaus ir pristatydavęs jas M. D. Silvestravičiui.
Veliuonoje knygnešyste garsėjo Veliuonos bažnyčios vargonininkas, žymus chorvedys Jonas Kumetis, kuris draudžiamą spausdintą lietuvišką žodį gaudavo per sielininkus, o „Vienybę lietuvininkų“ – iš Amerikos. Iš užnemunės gaudavo studento Jono Kriaučiūno aštuonis mėnesius leistą „Šviesą“. Iš J. Kumečio spaudą imdavo Klangių kaimo ūkininkai – Gasparas Jokūbauskas, Kazys Banys, Čalkonas, iš Papiškių kaimo – kalvis Augustas Ramonas, Baltrus ir Pranas Veverskiai, Žindžius. Knygeles ir laikraščius J. Kumetis slėpė špitolės aukšte, balkiuose iškalęs gilią slėptuvę. Jonas Kumetis artimai bendravo su Aleksandru Pagodinu iš Petrapilio, kalbininku Jonu Jablonskiu, lenkų rašytoja Ožeška, artimuose santykiuose buvo ir su Juozu Tumu-Vaižgantu. Iš J. Kumečio gautas knygas toliau platino ir lietuvybę skelbė Kalvių kaime gyvenę broliai Tomas ir Jurgis Mačiuliai. Kunigui Jurgiui Mačiuliui draudžiamą spaudą į Vilnių pristatydavo brolis Tomas (rašytojo Jono Mačiulio tėvas. Aut. pastaba). Už lietuviškos spaudos platinimą Jurgis Mačiulis buvo iškeltas į Švenčionis, o vėliau – į Dysną, Baltarusiją.
Seredžiaus krašte žinomos knygnečių Antano Kemžūros, Mataušo Žukausko, Prano Virako pavardės. Pranas Virakas daug nuveikė ir daraktoriaudamas. Į Seredžių daug lietuviškų leidinių pargabendavo ir sielininkai.
Pilnas pavojų buvo knygnešės Mortos Veličkienės-Endzelytės gyvenimas. Dar begyvenant Sudarge knygnešė buvo caro žandarų suimta, tačiau apsukrumo dėka pasisekė pabėgti. Besislapstydama atvyko į dabartinio Jurbarko rajono Mikutaičių II kaimą. Kad pakeistų pavardę, skubiai ištekėjo. Mirė sulaukusi garbingo amžiaus. Palaidota senosiose Vertimų kapinėse. Šiose kapinėse ilsisi ir Globių kaimo knygnešio Prano Ambrozaičio palaikai. P. Ambrozaitis pats ėjo per sieną, pats ir platino spaudą Vertimuose, gretimuose kaimuose. Buvo taurios širdies ir šviesaus proto žmogus. Čia ilsisi ir knygnešiai Pranas Lapinskas, Jonas Gajauskas.
Girdžiuose palaidotas žymus knygnešys Utyra.
Jurbarko kapinėse ilsisi knygnešiai Monika ir Juozas Kaspučiai, Jonas Tamošaitis, Juozas Žilius, Stanislovas Stepaitis, Simeonas Banaitis, Pašventyje palaidotas ne kartą su žandarais susidūręs Žirniškių kaimo knygnešys Jurgis Sprainaitis, Skirsnemunėje ilsisi knygnešio Jurgio Paškausko palaikai.
Jonas Švedas knygnešiu tapo dar 1877 metais. Jis taip pat literatūrą iš Vokietijos parsigabendavo pats, ir platino ją Vadžgirio, Eržvilko, Šimkaičių krašte. Knygas veždavo arkliais, turėjo slaptus sandėlius. Daug kartų žandarai mėgino J. Švedą suimti, bet jam vis pavykdavo iš sunkiausių situacijų išsisukti. Apie J. Švedo mirtį liko įvairių pasakojimų. Viename iš jų pasakojama, kad J. Švedą, gabenusį knygas, apsupo caro žandarai ir netoli Lapgirių dvaro 1902 m. nušovė. Jonas Švedas palaidotas Vadžgirio kapinėse. Kiek tolėliau, Vadžgirio laisvamanių kapinėse, ilsisi ir knygnešio Prano Juškevičiaus palaikai. P. Juškevičius į Vadžgirį buvo atgabentas palaidoti iš Jurbarko. Ant jo antkapinio paminklo iškalti žodžiai: „Per knygas ir mokslą pažinsi pasaulį“.
Pašaltuonio apylinkių žmonės iš lūpų į lūpas perduoda pasakojimą apie garsų knygnešį Martyną Survilą, kurio garbei Pašaltuonio kapinėse pastatytas antkapinis marmuro paminklas. M. Survila buvo plačiai žinomas knygnešys, pas jį lankydavosi ir žymiausias Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis. M. Survila ne tik buvo įžvalgus knygnešys, bet ir nepamainomas spaudos gabenimo organizatorius. Beje, 1902 m. jis buvo suimtas ir dvejus metus kalėjo Jekaterinoslavsko gubernijoje. Į šią bylą buvo įtrauktas ir kitas tragiško likimo knygnešys Antanas Švedas. Nuo caro žandarų persekiojimų jis buvo pasitraukęs į JAV. Dėl sveikatos problemų ir tėvynės ilgesio vėl grįžo į gimtinę, kur sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1947 m. A. Švedas su savo dukros šeima, vos dviejų metukų anūkėliu ir trumpam į svečius užėjusia nepilnamete žento seserimi žiauriai buvo nužudytas Eržvilko stribų. Pašaltuonio bažnyčios šventoriuje palaidotas knygnešys Juozas Pakutinskas.
Eržvilko kapinėse, vos tik įžengę pro vartus atrasime kapą, kurio paminkle iškalti žodžiai: „Čia ilsies iš Baužaičių knygnešys Jūzaps Jūsčius“. Eržvilko kapinėse yra palaidotas ir nuo žandarų kankinimų išprotėjęs knygnešys Izidorius Pocius, Barbora Matusevičienė-Lekutytė, Grinius, aklas knygnešys Juozas Ignatavičius, Juozas Toliušis, Petras Urbutis. Eržvilko krašte buvo žinomos ir knygnešių J. Bertulio, K. Šiaulio pavardės. Pas I. Antanaitį buvo įrengtas slaptas spaudos sandėlis.
Lietuvai atkūrus valstybingumą buvo įvertinti ir knygnešių nuopelnai. Jiems buvo skiriamos valstybės pensijos, dalies jų vardai įrašyti Kaune, Knygnešių sienelėje. Knygnešių atminimui pastatytas Juozo Zikaro paminklas „Knygnešys“.
Jurbarke taip pat vertinamas knygnešių indėlis į lietuvybės puoselėjimą. 1991 m. jų atminimas įamžintas paminkliniame akmenyje, Eržvilko link einanti gatvė pavadinta Knygnešių gatve, Avietiškių kaime Pašaltuonio krašto knygnešių ir Lietuvos savanorių-kūrėjų atminimas to meto Pašaltuonio pagrindinės mokyklos direktoriaus Zigmo Mozūraičio iniciatyva įamžintas iš lauko akmenų sumūrytame piramidės formos paminkle.
Lietuviška spauda buvo uždrausta prieš 160 metų ir atgauta tik po keturių dešimtmečių, 1904 m. Įdomu tai, kad spaudos draudimo metais buvo išleista net 3044 knygos, 28 gramatikos, 120 elementorių, 363 maldaknygės, 271 giesmynas, 307 kalendoriai, 179 atsišaukimai, 4 žemėlapiai.
Šiemet, minėdami 120-ąsias lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo metines, nepamirškime ir lietuvybei nusipelniusių savo krašto knygnešių, jų pasiaukojimo už laisvą lietuvišką spausdintą žodį. Jų žygdarbiui nėra analogo visame pasaulyje. Žodis Knygnešys yra žinomas ir suprantamas tik Lietuvoje. Tai parodo tvirtą pasiryžimą ginant ir saugant vieną svarbiausių valstybingumo ženklų – lietuvišką žodį.
Regina Kliukienė
