Šių metų Smalininkų miesto renginių kalendorių vainikavo ypatinga sukaktis – paminėtas buvusios mokyklos, vėliau tapusios kultūros centru, šimtmetis. Šis pastatas – neatsiejama Smalininkų istorijos dalis, menanti daugelį įvykių, kartų ir kultūrinių virsmų. Į jubiliejinį renginį susirinko gausus būrys buvusių ir dabartinių Smalininkų gyventojų – dalijosi prisiminimais, įspūdžiais ir sveikinimais.
Buvusioje Smalininkų mokykloje, dabartiniame kultūros centre, per šimtmetį gyvenimas virė pilna jėga – mokėsi vaikai, veikė kultūros kolektyvai, vyko diskotekos ir net šarvojimai.
Prisimindama istoriją, Violeta Schuetz papasakojo apie pastato praeitį: „Pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą, Vokietija šį kraštą turėjo perduoti Prancūzijai. 1923 metais, kai kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, Smalininkai tapo svarbiu prekybos su Vokietija punktu. O 1924 metais, pagal prancūzų architekto projektą, čia iškilo šis pastatas. Iš pradžių jis priklausė ponui Vitkat, kuris sėkmingai prekiavo. Vėliau jį įsigijo Klaipėdos krašto mokyklų draugija ir įsteigė lietuvišką pradžios mokyklą, kuri veikė nuo 1930 iki 1939 metų. Pirmuoju mokyklos vedėju buvo Tauragės mokytojų seminarijos auklėtinis Ambrutaitis. 1930 metais mokykloje mokėsi apie 50 mokinių. Vėliau mokinių skaičius augo, atvyko dirbti kitų mokytojų. 1938 metais mokykloje jau mokėsi 134 mokiniai, mokyklos vedėju tuo metu dirbo Preikeris. 1945 metais pirmuoju pokario meto vedėju buvo paskirtas Kalnaitis, dar visai jaunas vaikinas, tik 1941 metais baigęs Jurbarko gimnaziją. Pastatą reikėjo remontuoti. Langai buvo išdaužyti, tinkas visur nubyrėjęs. Kalnaitis savo rankomis įstiklino visus mokyklos langus. Mokyklai trūko inventoriaus. Nebuvo jokių vaizdinių priemonių, žemėlapių, plakatų, paveikslų. Iš pradžių pamokos vyko dviem pamainom, nes trūko mokytojų. Mokykloje mokėsi apie 100 mokinių“.
Tuometė mokykla tapo svarbiu kultūros sklaidos centru. „Šiame pastate buvo įdiegta ne tik lietuvių kalba, bet ir mūsų papročiai bei tradicijos“, – pridūrė V. Schuetz.
Prieš 60 metų mokyklą baigė Rimantas Zaleckis. „Pirmoji mokytoja buvo Elena Gydaitienė. Mokyklos direktorius buvo Antanas Kasputis. Labai įsiminė mokytojas Algimantas Žukas, vėliau tapęs direktoriumi. Jis buvo didelis sporto mėgėjas. Mes, vaikai, dažnai ateidavom į aikštyną pažaisti krepšinį. Direktoriaus Žuko butas buvo mokyklos pastate. Jis prisijungdavo prie mūsų ir pats su mokiniais žaisdavo krepšinį. Parėjęs mamai sakydavau, kad su mumis žaidė ir direktorius. Mama stebėdavosi, kad direktorius randa tam laiko.“ R. Zaleckis pasakojo, kad Smalininkų praeitis buvo užmiršta, bet visi žinojo, jog miestelis turi labai seną istoriją. „Vaikščiodavom po buvusį viešbutį, uosto nepaslėpsi, muitinės pastato, žinojom, kad buvo geležinkelis, bet mažai kas žinojo, kad buvo labai graži liuteronų bažnyčia. Smalininkiečiai minėdavo pavardę žmogaus, kuris buldozeriu nugriovė bažnyčią, kuri buvo visai neblogai po karo išsilaikiusi. Tokia buvo ideologija… Noriu pakviesti buvusius mokytojus ir mokinius niekada neužmiršti savo buvusios mokyklos.“
Taurimas Staniulis, prisimindamas savo mokyklos laikus, juokėsi: „Šis pastatas buvo mūsų vidurinė mokykla. Esam daug šlifavę laiptų turėklų, nes čiuoždavome turėklais į apačią ir už tai gaudavom velnių. Mus bausdavo mokytojas Žukas, o jeigu direktorius pačiupdavo – turėdavom už bausmę eiti atidirbti medžioklėje varovais.“
O Raimonda Mockuvienė pasidalijo prisiminimu apie mokyklos uniformas: „Įsiminė vienas komiškas dalykas. Tuo metu buvo madingi mini sijonai, o mes, jaunos panelės, norėjom atrodyti gražios. Mokykloje buvo nustatytas uniformos ilgis – 15 cm virš kelių. Ateidavo direktoriaus pavaduotoja su liniuote ir matuodavo sijono ilgį. Jei sijonas būdavo trumpesnis – liepdavo jį pailginti.“
Mokykliniai šokiai irgi turėjo savų iššūkių. Rasa Karalienė prisiminė: „Salėje vykdavo šokiai, bet juose reikėdavo dalyvauti su mokykline uniforma. Kartą su drauge įlipome pro langą, nes mokytoja mūsų neįleido. Budinti mokytoja niekaip nesuprato, kaip mes ten papuolėm!“
Daugelis dalyvių su nostalgija prisiminė mokytojus, kurie ne tik mokė, bet ir įkvėpė. 1983 metais mokykla buvo perkelta į naują pastatą, tačiau senasis neištuštėjo.
Buvusi režisierė ir meno vadovė Nijolė Aleksienė prisiminė dramos kolektyvo užuomazgas: „Nors pastatas buvo neremontuotas, šaltas, bet pradėjome organizuoti kolektyvus. Susibūrė teatras „Ąžuolynė“. Dalyvavome įvairiuose renginiuose, per metus vaidindavome apie 20 spektaklių. Palėpėje vyko ypatingi vaidinimai – ten buvo tiesiog ypatinga aura.“
Violeta Schuetz pabrėžė, kad šis pastatas tapo neatsiejama Smalininkų kultūrinio gyvenimo dalimi. Čia susibūrė kapelos, ansambliai, šokių kolektyvai, buvo organizuojamos šventės ir edukacijos. Vanda Stonienė, linkėdama visiems branginti kultūrą, kalbėjo jausmingai: „Kultūra tai yra sielos simfonija. Noriu palinkėti, kad kiekvienas jaustų tą simfoniją savo širdyje. Tai vienintelė vertybė, kurios taip paprastai negalima nei įgyti, nei patirti. Tai ilga kelionė ir ilgas virsmas į žmogų.“
Šventė tapo ne tik prisiminimų, bet ir gyvų istorijų susitikimu. Algimantas Čečkauskas, renginio vedėjo pavadintas „žmogumi orkestru“, padovanojo dainą, skirtą Mažajai Lietuvai. „Tai grįžimas į namus, kur viskas pažįstama“, – sakė jis.
Jubiliejų bendruomenė paminėjo su tortu, žvakutėm, muzika ir tradiciniu šio regiono gėrimu – kafija. Dainavo Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro moterų ansamblis „Vėtrungė“, vadovaujamas Kristinos Martinaitytės-Glinskienės, akordeonu grojo meno vadovas Laurynas Antanaitis.
Pro buvusios Smalininkų mokyklos pastato langus žvelgė ne tik šimtametė praeitis, bet ir priminimas apie šios vietos svarbą šiandienos smalininkiečiams, ateities kartoms.
Ligita GRAŽULEVIČIENĖ
