Lapkričio 11-osios vakarą Jurbarkas nušvito šviesomis – miesto gatvėmis į Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčią žygiavo žibintais pasipuošusi ir giesmes giedanti miestelėnų eisena. Pirmą kartą paminėti Šv. Martyno miesto bendruomenę pakvietė šios bažnyčios parapija.
Šventės kilmė
Šv. Martyno diena – paskutinė rudens šventė, minima ir švenčiama daugelyje Europos šalių, itin populiari Vokietijoje. Šv. Martyno dienos tradicijos puoselėjamos Klaipėdos krašte. Dabar ši diena siejama su Martynu Liuteriu – protestantiškosios reformacijos pradininku, tačiau šios šventės šaknys siekia pagonybės laikus.
Šv. Martynas IV amžiuje gyveno Italijoje, buvo pagonis, vėliau tapo riteriu. Legenda byloja, kad vieną šaltą naktį sutikęs sušalusį elgetą, kardu perrėžė savo apsiaustą ir atidavė jam, kad sušiltų. Šv. Martynas tapo gailestingu ir vargšais besirūpinančiu vyskupu.
Nuo 1483 m. lapkričio 11 d. Šv. Martynas pažymėtas ir liuteroniškame kalendoriuje, nes šios dienos išvakarėse gimė Martynas Liuteris.
Lapkričio 11 d. jis buvo pakrikštytas, tad ši diena yra ir Martyno vardadienis.
Priminė legendas
Jurbarkiečiai taip plačiai šventę paminėjo pirmą kartą, nors kai kuriose mokyklose, darželiuose ji būdavo švenčiama ir anksčiau.
„Pernai mes šią šventę minėjome savo parapijoje. Pakvietėme čia gyvenančius vokiečių kilmės žmones, pasibuvome, pabendravome. Tada ir gimė mintis surengti didesnę šventę. Bet tikrai nesitikėjome, kad ji sulauks tokio dėmesio“, – žmonių gausa džiaugiasi viena iš šventės organizatorių – Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos vadovė Laura Matuzaitė-Kairienė. Pasak jos, nors šventė anksčiau ir buvo švenčiama, bet ne visi žinojo jos prasmę ir su švente susijusias legendas.
Tikriausiai ne vienam tą vakarą Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčioje buvusiam jurbarkiečiui legendos apie Šv. Martyną buvo negirdėtos. Istorijas priminė kunigas Mindaugas Kairys, o Jurbarko Naujamiesčio progimnazijos II a klasės mokiniai, vadovaujami mokytojos Ingridos Naujokaitienės, parengė vaidinimą.
Kunigas M. Kairys paaiškino, kodėl šioje šventėje tokios svarbios žąsys ir žibintai. „Martynas, net būdamas vyskupu, buvo labai kuklus. Jis slėpdavosi žąsidėje. Tamsią naktį žmonės jo ieškodavo pasišviesdami žibintais, ir tik žąsys išdavė, kur Šv. Martynas slepiasi“, – legendą pasakojo kunigas.
Pasak jo, Martynas buvo gerumo nešėjas skurdžiams ir pavargėliams. „Taip ir mes šiandien ėjome nešini žibintais ir giedodami giesmę, nešdami gerumo ir meilės šviesą. Pirmiausia pasidalydami ja su namiškiais, šeimos nariais ir visais miestiečiais“, – sakė M. Kairys.
Kunigas priminė, kad evangelikų bendruomenė labai džiaugiasi turėdama du gerai žinomus Martynus – kunigą Martyną Mažvydą, pirmosios lietuviškos knygos autorių, ir dr. kunigą Martyną Liuterį.
Įtraukė bendruomenes
Į šventę gražiai įsiliejo „Ąžuoliuko“ mokyklos vaikučiai, drauge su mokytoja Daina Liorančiene parengę šventei skirtą giesmę. Šioje mokykloje Šv. Martyno šventė minima jau ne pirmus metus, vaikai gamina žibintus ir lauke žaidžia įvairius žaidimus. „Kai sumanėme rengti šią šventę, negalvojome labai išsiplėsti, todėl pakvietėme tik porą ugdymo įstaigų. Mūsų vaikai jas lanko, tad žinojau, kad darželyje ši šventė švenčiama, o su Naujamiesčio progimnazija mus sieja senos bendradarbiavimo tradicijos. Jei dar rengsime šią šventę, galbūt pakviesime prisidėti ir kitas mokyklas“, – sako L. Matuzaitė-Kairienė.
K. Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčios parapija šventei surengti parengė projektą, kurį parėmė ir Jurbarko r. savivaldybė. Didžiulį darbą organizuojant šventę atliko aktyvūs parapijiečiai. Jie patys gamino žibintus, rūpinosi vaišėmis. „Labai padėjo mūsų moterys: parapijos pirmininkė Danutė Dobilienė rūpinosi žibintų gamyba, mūsų šeimininkė Virginija Grimailienė prikepė blynų. Esu dėkinga ir Rūtai Butkienei, papuošusiai šventę gėlėmis ir paruošusiai dovanėles“, – bendru darbu džiaugiasi L. Matuzaitė-Kairienė. Šventės dalyviai buvo vaišinami blynais ir arbata, o Martyno vardą nešiojantieji pamaloninti dovanėlėmis.
Šventinės giesmės
Specialiai šiai šventei buvo parengtos Šv. Martyno giesmės. „Bėda buvo ta, kad visos šiai šventei skirtos giesmės yra vokiškos. Pati tris išverčiau į lietuvių kalbą. Jos apie žibintus, eiseną, šviesą, Šv. Martyną“, – sako L. Matuzaitė-Kairienė.
Net ir vokiškos giesmės nebuvo pritaikytos suaugusiųjų chorui, nes Šv. Martyną daugiau švenčia vaikai. Tačiau ir čia buvo rasta išeitis. Vieną giesmę Lauros paprašytas aranžavo kompozitorius Vitalijus Neugasimovas. „Tai mūsų įnašas į šią šventę. Turėsime sutvarkytą, kompozitoriaus aranžuotą Šv. Martyno giesmę suaugusiųjų chorui, kuri atliekama keturiais balsais“, – džiaugiasi L. Matuzaitė-Kairienė.
Šventėje giesmes atliko jungtinis bažnytinis vaikų – jaunimo ir suaugusiųjų choras. Chorai turi atskiras programas, tačiau gali koncertuoti ir drauge. Per abu chorus evangelikų liuteronų parapijos bažnyčioje gieda apie 40 choristų.
Šventinių giesmių klausėsi pilna bažnyčia jurbarkiečių. „Labai džiaugiamės, kad į šventę susirinko ne tik tėveliai su vaikais, bet ir vyresni gyventojai. Nebūtinai mūsų parapijos žmonės. Jie taip pat atsinešė savo žibintus. Buvo labai gera dalytis gerumu ir meile“, – sako po šventės geriausių atsiliepimų iš jos dalyvių sulaukusi L. Matuzaitė-Kairienė.
Pasak jos, gali būti, kad ši šventė taps tradicine, nors parapijai ją surengti tikrai nėra lengva – reikia ir laiko, ir išteklių, o ne visada visos durys lengvai atsidaro. „Jei nepavargsime, rankos nenusvirs, tai gal ir kitais metais lapkričio gatvėse sužibs Šv. Martyno žibintai“, – sako šventės organizatorė.
Jūratė Stanaitienė
