Birželio 26-ąją į naująją Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčią melstis susirinkę parapijiečiai negalėjo atitraukti akių nuo bažnyčios širdyje nušvitusio Nukryžiuotojo vitražo. Žiūrėdamas į dailininkės Rasos Grybaitės sukurtą meno kūrinį kun. Mindaugas Kairys neslėpė, kad iš jaudulio ir jam linksta keliai.
„Tokį Nukryžiuotąjį, žmonėms simbolizuojantį gyvą prisikėlimo viltį, aš ir įsivaizdavau”, – džiaugėsi kun. M. Kairys, kviesdamas parapijiečius liepos 24 d. atvykti į altoriaus šventinimo iškilmes.
7 m aukščio ir 4 m pločio smailėjančių formų kryžiuje pavaizduotas Nukryžiuotasis apgaubtas mėlynai pulsuojančiais atspalviais. Kristaus portretas vitraže išryškintas auksu spindinčia aureole.
„Norėjau, kad Nukryžiuotasis bažnyčios prieblandoje spindėtų kaip brangakmenis ir rinkau tokias spalvas, kurios per vitražinį stiklą ryškiau atspindėtų šviesą“, – sakė dailininkė.
Geltona spalva vitraže simbolizuoja šventumą, dangaus mėlynumas – dvasingumą ir viltį. R. Grybaitė neslepia, kad sąmoningai atsisakė bažnytinėje dailėje tradiciškai vaizduojamoje nukryžiavimo scenoje raudonos kraujo spalvos ir kančios agonijos, nes nenorėjo kurti ant kryžiaus kenčiančio Kristaus paveikslo.
Nors pirminis sumanymas toks ir buvo, tačiau nupiešusi natūralaus dydžio vitražo eskizą dailininkė pajuto, kad ne to trokšta jos širdis.
„Ir kompoziciškai visiškai simetriškas nukryžiuotojo judesys geriau komponuojasi tūrinėje kryžiaus formoje, ir lengviau įgyvendinti sumanymą vaizduoti tą akimirką, kai Kristus pakėlė galvą ir su viltimi pažvelgė į šventąją Dvasią. Džiaugiuosi, kad kun. M. Kairiui toks Nukryžiuotojo pavaizdavimas patiko“, – pasakojo R. Grybaitė.
Dailininkė neslėpė, kad sukurti centrinį vitražą naujajai bažnyčiai svajojo dar tada, kai rinkosi vietą magistriniam darbui. Tačiau prieš 16 metų Rasos entuziazmą padovanoti Jurbarkui pirmąjį rimtą savo kūrinį užgesino dabartinis Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, įspėjęs dailininkę, kad bažnyčios statytojai skęsta skolose, ir gali būti, kad ji niekada nebus pašventinta.
Kai kun. M. Kairys uždengė naujosios bažnyčios stogą, sudėjo grindis, parvežė vargonus, atgimė ir R. Grybaitės viltis Jurbarko tikintiesiems sukurti vitražinį altorių. Bet bažnyčią projektavęs architektas apie vitražą centriniame altoriuje tikrai negalvojo, nes sienoje suprojektavo ne langą, o tinkuotą apsidą, skirtą paveikslui arba skulptūrai. Tačiau R. Grybaitės sumanymas centriniame altoriuje įrengti vitražą patiko kun. M. Kairiui ir jie nutarė pasiūlyti pakeisti bažnyčios projektą.
„Labai apsidžiaugiau, kad vyriausioji rajono architektė Gražina Gadliauskienė mūsų sumanymui pritarė ir neprieštaravo, kad projektas būtų keičiamas. Nemanau, kad mes sugadinome architekto sumanymą – smailėjančių formų kryžiaus langai šiaurinėje sienoje pagyvino bažnyčios fasadą, padarė jį tik įdomesnį”, – džiaugėsi dailininkė.
Kadangi bažnyčios statytojai neturėjo pinigų išpjauti langų nišas, pagelbėti R. Grybaitei ėmėsi inžinerinį išsilavinimą turintis jos brolis Kęstutis. Abu jie montavo pastolius ir savaitgaliais pjaustė mūrą – šie darbai užtruko kur kas ilgiau nei Nukryžiuotojo vitražo sukūrimas.
Dailininkė nesitikėjo, kad sumanymo įgyvendinimas užtruks taip ilgai, tačiau rezultatas pranoko lūkesčius – tokio vitražinio altoriaus, koks yra Jurbarke, neturi nė viena Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia, nors R. Grybaitės vitražais jau seniai didžiuojasi Šakių ir Vilkyškių parapijų tikintieji. Jurbarkietė, aspirantūros studijoms VDA pasirinko protestantų dailės temą ir gerokai ją patyrinėjo, apgynė mokslinį darbą „Protestantų religinė dailė. Ištakos ir tradicijos“. Iki tol liuteronų religinė dailė Lietuvoje nebuvo plačiau tyrinėta. Imtis to R. Grybaitę privertė noras suprasti, kodėl 16 a. krikščionys taip aršiai įsijungė į ikonoklastinį judėjimą – bažnyčiose naikino viską, kas gražu – daužė skulptūras, degino paveikslus, nuversdavo altorius, naikino komunijos indus ir dvasininkų rūbus, o ostijas sušerdavo ožiams. Buvo sunaikinta nesuskaičiuojama gausybė vėlyvaisiais viduramžiais sukurtų bažnytinio meno kūrinių ir dirbinių.
Žiūrėdama į tuščias Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčios erdves R. Grybaitė jau dėlioja mintis, kokiais kūriniais būtų galima jas užpildyti. Dailininkė teigia, kad pirmiausia reikėtų ir architektūriškai, ir tematiškai išbaigti altorių – virš Nukryžiuotojo vitražo esantį arkos nusmailėjimą paversti trikampiu langu ir jame instaliuoti vitražą, vaizduojantį šventąją Dvasią. Vėliau ateitų eilė meno kūriniais uždengti šoninius langus.
„Bažnyčios erdvė turi būti uždara, apsaugota nuo gatvės gyvenimo, nes žmogus į bažnyčią ateina kaip tik dėl to, kad tai vieta, kurioje tikimasi dvasinio saugumo, įkvėpimo gyventi. Tai vieta, kurioje žmogaus mintys ir jausmai dėliojasi kitaip nei namie, gatvėje, darbe ar kituose valdiškuose namuose. Man patinka kun. Mindaugo sumanymas paversti bažnyčią evangelikų liuteronų dvasinės kultūros centru ir aš jau įsivaizduoju, kokie vitražai galėtų čia būti“, – svajoja Rasa.
Suvokianti, kad kuria šimtmečiams, R. Grybaitė tvirtina, kad atsakomybė jos neslegia. „Vitražui naudojamos medžiagos ilgalaikės – savo savybių jos garantuotai nepraras net per tūkstantį metų. Daug didesnį nerimą man kelia, kai matau, kad bažnyčioje montuojami plastikiniai langai. Tokius sprendimus diktuoja finansiniai nepritekliai“, – apgailestauja dailininkė.
Daiva BARTKIENĖ
