Birželio 21-ąją „Eržvilko bandonija“ minėjo svarbią datą – penkiasdešimt metų, kai Eržvilke skamba ypatingas instrumentas – bandonija. Kolektyvas sulaukė svečių iš įvairių Lietuvos miestų, o šventė, kaip ir dera muzikantams, suskambo gražiomis ir trankiomis melodijomis.
Vyriausias gvardietis
Penkiasdešimt metų gyvuojančio kolektyvo istorija – ne vien koncertų datos, apdovanojimai ar nuotraukos archyvuose. Pirmiausia tai žmonių istorijos. Vieni bandoniją į rankas paėmė dar vaikystėje, kiti ją atrado gerokai vėliau, tačiau visus juos suvienijo tas pats instrumentas ir meilė muzikai. Vienas jų – vyriausias kolektyvo muzikantas Antanas Vedeckis.
Kad bandonija šio muzikanto gyvenime užima ypatingą vietą, tapo aišku vos įsukus į jo sodybą. Dar nespėjus išlipti iš automobilio, iš už kieme augančių alyvų pasigirdo instrumento garsai. Tai buvo šeimininko pasisveikinimas – vietoje įprastų žodžių pasitiko jo atliekamas maršas.
Sunku būtų įsivaizduoti, kad šiandien į devintą dešimtį įkopęs muzikantas kadaise apie bandoniją nė nesvajojo. Instrumentas jo gyvenime atsirado vėlokai, tačiau sykį paėmęs bandoniją į rankas, jos jau nebepaleido. Paklaustas, ar jis atrado bandoniją, ar bandonija atrado jį, Antanas nė akimirkai nesudvejojo: „Aš radau bandoniją“.
Dabar už jo pečių – beveik trys dešimtmečiai grojimo, dešimtys koncertų ir šimtai sugrotų melodijų. Pirmuoju ir svarbiausiu mokytoju tapo bandonijos virtuozas, šviesios atminties Antanas Janušas.
Anot Antano, mokymasis vyko taip, kaip nuo seno mokydavosi liaudies muzikantai – ne iš natų, o iš klausos. „Ne aš vienas toks buvau. Visi paskui Janušą pasiklausydavo ir mėgindavo“, – tikina jis.
Nors patirties sukaupta išties daug, apie savo gebėjimus muzikantas kalba kukliai. Pasak jo, bandonija nėra tas instrumentas, kurį galima iki galo perprasti. „Sudėtingas instrumentas. Niekada neišmoksiu gerai groti“, – kuklinosi vyras.
Tikraisiais virtuozais jis vadina kolegas Vytautą ir Svajūną: „Svajūnas jau tikras virtuozas. Aš tai ką. Aš senas pradėjau“.
Muzikos pripildyta vaikystė
A. Vedeckio kelias į muziką prasidėjo dar kaime, name, kuriame veikė pradinė mokykla. Ten kasdien maišėsi vaikų balsai, pamokos ir bendruomenės gyvenimas. Muzika čia nebuvo atskira veikla – ji tiesiog tvyrojo ore. Šeštadienio vakarais kaime vykdavo šokiai, o groti atvažiuodavo Janušas su draugais, todėl mažasis Antanas turėjo galimybę klausytis tos muzikos.
„Šalia klausydavausi, prilipęs, jis visada duodavo man būgną pamušti. Girdėjau visą laiką muziką. Man tos paprastos melodijos įstrigo į galvą“, – prisimena muzikantas.
Tuo metu bandonija buvo brangus instrumentas, todėl pirmiausia namuose atsirado armonika. Tarnaudamas kariuomenėje jis bandė patekti į orkestrą, bet bajanas jam pasirodė per sudėtingas instrumentas. „Klavišų labai daug. Nepavyko. Bet jeigu lygint su bandonija, tai ji dar sudėtingesnis instrumentas“, – aiškina vyras.
O prie bandonijos kelias atsivėrė tik po kariuomenės. Tiesa, instrumentą, kuris namuose buvo beveik pamirštas, jis rado nebeveikiantį – seserų ir brolių vaikai jį buvo išardę ir išmėtę dalis. „Balsai buvo išmėtyti laukan. Bet Janušas jau buvo pažįstamas žmogus, jis man parodė, šiek tiek padėjo. Vienas pats nebūčiau įgrojęs, bet jis prispaudė“, – pasakoja Antanas.
Ir šventėje, ir darbe
Gyvenimas kaime, kaip sako Antanas, muzikai daug laiko nepalikdavo. Ilgus metus jis dirbo sunkvežimio vairuotoju, tačiau instrumentas vis tiek keliaudavo kartu su juo.
„Kai nebūdavo laiko namie, pasiimdavau muziką ir nusiveždavau į dirbtuves. Būdavo koks sujudimas – dirbtuvėse mašinos remontas, o aš dabaruoju bandonija. Mechanikas net išbardavo, bet dirbti reikia“, – su šypsena prisimena jis.
Tas ryšys su instrumentu nenutrūko net ir keičiantis gyvenimo ritmui. Dabartinė jo bandonija – ne pirkta, o paveldėta. „Aš bandonijų nepirkau. Šitą gavau iš kultūros namų. O pačią pirmą radau atsikraustęs į šią sodybą. Galima sakyti, paveldėjau iš uošvio“, – šypteli muzikantas.
Per visus šiuos metus bandonija Antanui tapo ne tik instrumentu, bet ir nuolatiniu gyvenimo palydovu – nuo kaimo šokių iki darbinių dienų dirbtuvėse ir galiausiai iki scenos, kurioje jis šiandien groja jau kaip vyriausias kolektyvo muzikantas.
„Eržvilko bandonija“ jam – ne vienintelis muzikinis kelias. Antanas neatsiejamas ir nuo Jurbarko kultūros centro kaimo kapelos „Santaka“. Joje jis grojo daugiau nei dvylika metų ir sako, kad kolektyvas gimė po jo namų langais.
Su „Santaka“ Antanas daug keliavo – koncertavo įvairiuose renginiuose ir šventėse, aplankė ne vieną Lietuvos miestą. Keliai nuvedė ir į užsienį – savaitę trukusią koncertinę išvyką po Europą, o galiausiai ir į Europos Parlamentą Briuselyje. „Reikia girtis, iš tikrųjų. Mes gerai buvom pagirti“, – sako jis su jam būdingu paprastumu.
Šios patirtys jam tapo ne tik koncertų serija, bet ir platesniu pasaulio pamatymu – iš kaimo scenos iki Europos salių, iš dirbtuvių triukšmo iki publikos plojimų.
Ateities rūpesčiai
Prie „Eržvilko bandonijos“ Antanas Vedeckis prisijungė jau tada, kai kolektyvas buvo gerai žinomas. „Labai žinomi jau buvo, o aš dar tik mokiausi“, – prisimena jis.
Prieš metus Anapilin iškeliavus Antanui Janušui, jis liko vienas iš paskutinių vadinamosios senosios gvardijos atstovų. „Likau, kad dabar aš vienas toks iš tos senosios kompanijos“, – sako muzikantas.
Pokalbiui pasisukus apie tai, kas tęs pusšimtį metų kurtas Eržvilko bandonijos tradicijas, Antano balse pasigirsta nerimo gaidelė. Jaunimo, kuris norėtų perimti šį instrumentą, nėra tiek, kiek norėtųsi. Net jo sūnus, nors buvo pradėjęs mokytis, galiausiai muziką paliko. „Yra jaunimo, yra, bet sūnaus nepriverčia niekas. Instrumentas iš tikrųjų nesunkus, tik niekas nesiryžta – reikia netingėti, daug darbo įdėti“, – sako jis.
Jo žodžiais, čia svarbu ne vien technika. Bandonija reikalauja ne tik įgūdžių, bet ir vidinio ryšio. „Vien technikos neužtenka, vis tiek turi būti kažkokia gysla, kad įtrauktų“, – priduria Antanas.
Vis dėlto kalbant apie kasdienybę, jokio liūdesio čia nėra – tai greičiau ramus gyvenimo ritmas, kuris sukasi aplink muziką. Šalia visą pokalbį sėdėjusi Antano žmona tik patvirtina: vyras be instrumento ilgai neištveria. Ir tas vaizdas – vakaras, nuslūgusi dienos įtampa, praviras langas – jau tapęs gražiu įpročiu.
„Nėra čia taip liūdnai“, – šypteli ji, tarsi pataisydama pokalbio nuotaiką. Antanas tik linkteli: „Beveik kiekvieną vakarą. Prie lango atsisėdu, kur šaldytuvas, kad būtų vėsu, ir užgroju – arba bandonija, arba armonika, arba akordeonu.“ Ir dažniausiai renkasi pasiutpolkę – tą patvirtina nė nemirktelėjęs. Tad gyva viltis, kad Eržvilke bandonija nenutils, jei ir vyriausiųjų kolektyvo muzikantų rankose bandonija suskamba.
Janina Sabataitienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
