Šiemet per Antanines Eržvilke pirmą kartą surengtas respublikinis bandonijų festivalis „Antanų polka“. Lankoje prie Šaltuonos grojo muzikantai iš visos Lietuvos, o senieji Eržvilko bandonininkai, puoselėjantys grojimo šiuo instrumentu tradicijas, pagerbti garbingais Jurbarko rajono savivaldybės apdovanojimais.
Birželio 16-ąją šalies bandonininkų keliai vedė į Eržvilką. Pirmąjį respublikinį bandonininkų festivalį surengė Eržvilko kultūros centras ir bandonijų ansamblio vadovė Gintarė Stirbienė. Bandonija yra tarsi Eržvilko sinonimas, nes jau beveik keturis dešimtmečius čia gyvuoja bandonininkų ansamblis, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Labai ilgai „Eržvilko bandonijos“ buvo vienintelis toks kolektyvas, paskui jo pavyzdžiu šiuo ypatingu instrumentu grojančiųjų radosi ir daugiau, o tuomet jau ir festivalį galima rengti.
Pirmieji festivalin atvyko liaudiškos muzikos ansamblis iš Jonavos „Lankesa“, kurio vadovas Antanas Kirvelevičius atvežė čia eksponuoti savo surinktą senovinių muzikos instrumentų kolekciją. „Antanų polka“ ir prasidėjo nuo jos apžiūros kultūros centre. Pirmosios festivalio polkos irgi buvo sugrotos parodoje, mat net šimto metų senumo instrumentai groja kaip nauji, ir kiekvienas mokantis ir norintis galėjo išbandyti bet kurio iš 27 parodos eksponatų skambesį.
Jonaviškis A. Kirvelevičius, pagal specialybę statybininkas, pirmąją vokišką armoniką nusipirko būdamas trylikametis iš piemenuko uždarbio. Nuo tada užsikrėtė ne tik grojimo, bet ir instrumentų aistra. Į Eržvilką muzikantas atvežė seniausią savo kolekcijoje šimtametę armoniką „Koch“, itališką labai retą Lietuvoje akordeoną, dumplinius vargonus ir daug kitų senų ir nepaprastai gražių instrumentų.
Popiet linksma festivalio dalyvių ir svečių eisena per miestelį patraukė prie Šaltuonos, kur lankoje laukė artistams pastatyta scena ir būrys žiūrovų. Festivalį vedė „Eržvilko bandonijų“ vadovė, šio renginio sumanytoja Gintarė Stirbienė ir Jurbarko Konstantino Glinskio teatro aktorius Alvydas Šimaitis.
Koncertą pradėjo „Eržvilko bandonijos“, jau kone keturis dešimtmečius gyvuojantis, savo kraštą garsinantis ir bandonijas populiarinantis ansamblis. Muzikantai trenkė „Antanų polką“ ir ąžuolų vainikais buvo vainikuoti visi festivalio Antanai.
Didžiausios pagarbos nusipelnė ansamblio „Eržvilko bandonijos“ įkūrėjas Algimantas Striaukas ir senieji muzikantai Antanas Janušas, Stanislovas Sabonaitis ir Petras Petraitis – jiems skirti ženklai „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“. Apdovanojimus teikė Jurbarko rajono savivaldybės meras Ričardas Juška.
Apdovanotuosius ir visus festivalio dalyvius ir svečius pasveikinti atvyko Seimo narys Bronius Pauža, Jurbarko r. savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Daura Giedraitienė, Eržvilko seniūnas Gintaras Kasputis.
Bandonija Lietuvoje nėra pats populiariausias instrumentas ir kone visi juo grojantieji pavyzdį paėmė iš eržvilkiškių. Į pirmą kartą surengtą respublikinį festivalį atvyko ansambliai „Kauno bandonija” (vad. Algirdas Kasperavičius), „Velnio tuzinas“ (vad. Inga Zakarauskienė) iš Tauragės, taip pat Gaurės bandonininkai, kuriuos subūrė Česlovas Laugalys.
Iš Klaipėdos atvažiavo kapelija „Senoliai“ (vad. Elena Šalkauskienė), grojanti ne tik bandonijomis, bet ir kitokiais retais instrumentais. Jau minėto A. Kirvelevičiaus vadovaujamame ansamblyje „Lankesa“ irgi grojama bandonija.
Klausytojus savo grojimu nudžiugino ir būrelis pavienių muzikantų: Romanas Songaila iš Salantų, Petras Remeikis, Jonas Grabauskas, Albinas Batavičius ir daugiausia simpatijų pelnęs jaunasis jurbarkiškis, grojantis ne tik bandonija, bet ir daugybe kitų instrumentų Svajūnas Birgiolas.
O kokia gi polka be šokėjų? Festivalį „Antanų polką“ savo šokiais papuošė Eržvilko jaunimas – net du gimnazijos tautinių šokių kolektyvai, vadovaujami Ilonos Gudavičienės.
Ilgai netilo Antaninių valsai ir polkos Šaltuonos lankoje. Gražiame gamtos kampelyje pasibūti, su gimine ir kaimynu šnektelti, alučio ir gardžiojo žindaitiškių kugelio paragauti gyvos muzikos apsuptiems – žmonėms smagu, ir tiek!
O ar galėtų kas paaiškinti, kodėl tie vyrai ir moterys, jau gražių metų nugyvenę ir visai dar jauni, eina į repeticijas, važinėja į koncertus ir festivalius, lipa į sceną ir – groja? Nežino to nė Stanislovas Sabonaitis, su bandonija nesiskiriantis nuo jaunystės, nežino ir jo sūnus, atvažiavęs tėvo muzikos paklausyti, ir pats muzikos mokęsis, bet groti taip ir neįpratęs. Nežino ir Dovaldas Kaukas – jaunas ūkininkas iš Vilniškių, S. Sabonaičio mokinys. Nuo paauglystės pabandė – ir prilipo jam ta bandonija. Ir jauną žmoną turi, ir gražią dukrelę augina, ir muzikos reikia Dovaldui, ir tiek.
Visi senieji bandonininkai – Petras, Antanas, Stanislovas – turi mokinių, grojančių kartu su jais, kaip lygūs. Todėl ir šypsosis, todėl ir laimingi, nes jų mylimai bandonijai nutilti negresia.
Danutė Karopčikienė
