Rugsėjo 22 d. minint Baltų vienybės dieną veliuoniškiai nusprendė pažymėti išskirtiniu renginiu – surengė parodą „Lino rūbas lietuvio gyvenime“ ir senovinių šokių koncertą.
Lietuviškas linas
„Norėjom būti išskirtiniai. Lietuva pasitinka 100-metį, šie metai skirti tautiniam kostiumui, o baltų kostiumai buvo iš lino“, – sako parodos sumanytoja, laikinai vykdanti Veliuonos kultūros centro direktoriaus funkcijas Birutė Jurkšienė. Pernai veliuoniškiai rengė projektą „Vilnos kelias“, o šiais metais atsigręžė į augalą, be kurio lietuviai savo gyvenimo neįsivaizdavo.
Lietuviai sukaupė šimtametes linų auginimo ir apdorojimo tradicijas. Linai lietuvius rengė, maitino, juos auginant kūrėsi bendruomenės ritualai, įkvėpdavę dainų, mitų ir pasakų kūrybai.
XIX a. ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje audė kiekviena kaimo moteris. Ausdavo iš vietinių žaliavų, o laukuose mėlynavo linai. Kiekviena mergina kraičiui turėjo prisiaudusi staltiesių, paklodžių, užvalkalų, rankšluosčių, lovatiesių. Dažniausiai austi buitiniai ir dekoratyviniai audiniai, nemažai jų buvo skiriama drabužiams.
Lininiais rankšluosčiais puošdavo pirkią, juos dovanodavo iškilmingomis progomis, šventadieniais balta linine staltiese buvo dengiamas stalas, lovas užtiesdavo raštuotomis lovatiesėmis, iš po kurių kyšodavo baltos paklodės. Baltai apvilktos pagalvės naudojamos nebuvo – tik lovas jomis puošdavo, o kasdieniams užvalkalams moterys ausdavo languotus ir dryžuotus audeklus.
Iš linų buvo audžiami vadinamieji baltieji audiniai – rankšluosčiai, staltiesės, paklodės, užvalkalai, marškiniai, apatiniai sijonai. Lininiai audiniai suteikdavo šviesos tamsiai pirkiai. „Jie glaudžiai buvo susiję su moters gyvenimo ritualais, mergaitės virsmu moterimi. Be lininių audinių buvo neįsivaizduojamos piršlybos, vedybos, krikštynos, giminės šventės“, – tikina Veliuonos kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė Jolanta Mašiotienė, padėjusi surengti parodą ir radusi jai eksponatų.
„Man linas – labai mielas. Turiu ne vieną lininį rūbą, kurį mielai nešioju. Ir į parodą net kelis savo lininius drabužius atnešiau. O patinka dėl to, kad prakaitą gerai sugeria, yra labai gražūs ir visada susiglamžę, nes natūralūs“, – juokiasi meilės linui neslėpdama B. Jurkšienė. Kažkada linas buvo skirtas išeiginiam rūbui, kasdienai naudota drobė ir milas. „Mano mamytė, gimusi 1929 m., būdama panelė puošėsi lino rūbais. Man šie rūbai – tikras tautinis drabužis, juk austinius galėjo sau leisti tik turtingi žmonės“, – sako parodos rengėja.
Iš spintų
B. Jurkšienė į parodą, matyt, atgabeno pusę savo spintos, o ir šventinį vakarą visus žavėjo megztu lino kostiumu. „Šitą grožį man apsivilkti leido veliuoniškė Jūratė Bardauskienė. Tai jos močiutės amžiną atilsį Stefanijos Stanionienės rankų darbas“, – džiaugėsi Birutė.
Parodoje kabėjo ypatinga B. Jurkšienės suknelė, kurią seniai gavo dovanų Vokietijoje – išvažiuojant į Lietuvą ją Birutei dovanojo namų, kuriuose buvo apsistojusi, šeimininkė. Kitas jos apdaras – visai naujas, puošnus ir gražus, pasiūtas šių metų „Veliuonos kadrilio“ šventei. Nors pats gražiausias linas – natūralios spalvos, parodai B. Jurkšienė atnešė ir du dažytus rūbus – raudoną ir mėlyną. Pastarasis siūtas lėlių teatro projekte atliekant Bobutės vaidmenį. Visi kostiumai ir dabar naudojami įvairiuose spektakliuose, renginiuose.
Vienintelius vyriškus rūbus parodai paskolino Gintautas Juškys – labai mėgiamus ir nešiojamus.
Veliuonos kultūros darbuotojai lininius rūbus ne tik iš savo spintų traukė, bet ir visus veliuoniškius, draugus ir pažįstamus pakvietė prisidėti rengiant parodą. Prieš keletą savaičių paskelbus, kad reikalingi lininiai drabužiai, parodos eksponatai ėmė kauptis Veliuonos KC palėpėje.
Savo sukneles parodai paskolino muziejaus darbuotoja Jūratė Kvietkauskienė, mokytoja Elena Martynaitienė iš Raudonės, Renata Siaurusaitienė atnešė baltiško stiliaus suknelę, o Jadvyga Žemliauskienė – pačios megztą. Parodą papildė ir Rasmutė Dubinskienė, Diana Mikštienė ir Regina Mačiulaitienė.
Labai brangų rūbą palėpėje pakabino choreografė Ada Baublienė. „1985 m. buvau svočia su šituo rūbu. Pati jį nusimezgiau. Buvo gražios vestuvės – ir jaunoji lininę suknelę dėvėjo“, – į prisiminimus leidosi šokių kolektyvo „Veliuonietis“ vadovė. Rūbas per daugelį metų buvo ir trumpintas – pagal madą, ir vėl „padalkos“ prinertos. O prie šios suknios būtinai reikėjo ir lininę skrybėlaitę nešioti.
Vienas rūbas stebino savo ilgiu – kas galėjo jį nešioti? „Tai Žynio kostiumas. Jis buvo pasiūtas teatralizuotai edukacijai „Žynio pranašystė LDK kunigaikščiui Gediminui“, o dėvėjo jį mūsų aukštaūgis Naglis Mačėnas“, – juokiasi B. Jurkšienė.
Ne tik rūbai
Viena suknelė į parodą atkeliavo net iš Alytaus. Ją paskolino Vida Miliauskienė – Veliuonos KC meno vadovės Irmos Svetlauskienės mama. O pati Irma parodą papuošė lininiu megrame papuošalu. „Pabandžiau atkurti VI amžiaus nėrinius. Šalia padėtas paveikslėlis su Renesanso nėriniais, o mano darbas – iš plonų lino siūlų“, – ypatingą eksponatą rodo I. Svetlauskienė.
Gražiausių darbų parodai atnešė Jūratė Bardauskienė. Dailės institute įgijusi tekstilininkės specialybę veliuoniškė lininius gaminius puošia siuvinėdama. J. Bardauskienė padėjo rengti ekspoziciją, ją įvertino menininkės žvilgsniu. „Jūratė net sėja, ir parodai davė jų žiedelių. Mūsų darbuotojos Rasmutės žentas linus taip pat augina dėl grožio. Baigia išnykti šis augalas iš Lietuvos laukų“, – sako B. Jurkšienė.
Parodos organizatorė pasidžiaugė veliuoniškio Stasio Dubinsko darbu – jis iš lentelių sumeistravo pakabas rūbams, kurias buvo lengva lininiu siūlu pritvirtinti prie sijų, o rūbai ant šių pakabų gulėjo kaip nulieti.
Parodos lankytojai gali paskaityti ir čia pateikiamos medžiagos apie liną lietuvių tautosakoje, kultūroje, o tarp lininių rūbų eksponuojami ir įrankiai linams apdirbti – šukos, ratelis. Lininis audeklas surangytas lopšyje – linai žmogų lydėjo nuo gimimo iki mirties.
„Velnias bijo lino ir šermukšnių, nes linas – labai stiprus, į jį sudėta daug meilės, darbo ir vilčių. Pririnkom šermukšnių, turim lino – nelabajam čia vietos nėra“, – užsukti į gerą nuotaiką garantuojančią parodą kviečia J. Mašiotienė.
Jūratė Stanaitienė
