Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventėje, kuri liepos 3-5 d. vyko Čikagoje, dalyvavo ir Jurbarko kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Verdenė“. Kolektyvo vadovė Dalė Jonušauskienė „Šviesos“ skaitytojams papasakojo tik dalelę iš galybės įspūdžių, nes visko, ką patiri tokiose šventėse ir tokiose kelionėse, nei išpasakosi, nei aprašysi.
„Įspūdžių – milijonai ir kalnai!“ – sakė iš kelionės į kasdienybę sugrįžusi ansamblio vadovė ir ištiesė pavartyti iš Čikagos parsivežtą Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventės „Padainuosim dainų dainelę“ katalogą bei pluoštą lietuviškų laikraščių. Kataloge pristatyti visi 65 šventėje dalyvavę chorai – iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Jungtinės Karalystės ir šįkart rekordiškai daug – net aštuoni iš Lietuvos.
Dešimtoji Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventė vyko uždaroje arenoje – Ilinojaus universiteto Čikagoje paviljone. Šventės pradžioje didžiuliame ekrane buvo pristatyti visi chorai, ir D. Jonušauskienė negali pamiršti, koks neapsakomas jausmas apėmė, kai pamatė tarp Niujorko, Vašingtono, Otavos – miestų gigantų – įsiterpusį Jurbarko vardą.
Pasak D. Jonušauskienės, patekti į šventę nesudėtinga: „Užsiregistravom, ir tiek! Paskui gavom repertuarą ir pradėjom ruoštis. O Čikagoje mes turime nepaprastą draugę, buvusią „Verdenės“ dainininkę Daliją Labanauskaitę-Sobolevskis, kuri mus jau seniai kvietė apsilankyti. Važiuoti tik kaip turistės nenorėjome, tad kai gavom pakvietimą į šventę, nusprendėm: arba dabar, arba niekada.“
Ansamblio dainininkės turėjo paruošti 27, pasak vadovės, itin sudėtingas chorines dainas. Koncertas, kuriame programą atliko apie 1400 choristų, tęsėsi nuo pusiaudienio iki pusės šešių vakaro.
„Dainos tikrai gana sudėtingos, bet kolektyvai buvo labai gerai pasiruošę. Amerikos lietuvių chorai dirba profesionaliai, ir – kas labiausiai stebina – kad ne tik dainininkams, bet ir chorų vadovams ta veikla yra tik laisvalaikio užsiėmimas, šalia pagrindinio darbo, iš kurio jie savo šeimoms uždirba duoną“, – gėrėjosi D. Jonušauskienė.
Dainų šventės meno vadovas Darius Polikaitis – inžinierius, meilę dainai paveldėjęs iš lietuvybę puoselėjančios šeimos, muzikos mokęsis privačiai ir savarankiškai. D. Polikaitis vadovauja Čikagos lietuvių chorui „Dainava“ – labai gausiam, kuriame dainuoja ir „Verdenės“ draugė Dalija, ir dar vienam – Lemonto lietuviškos mokyklos vaikų chorui.
Arba Kęstutis Daugirdas, apie kurį, pasak D. Jonušauskienės, dar turėtų išgirsti visas pasaulis. „Šventėje buvo atlikta jo sukurta penkių dalių kantata „Dainuojanti revoliucija. Lietuva, tu prisikėlei su daina“ – be galo gražus ir prasmingas kūrinys, o jo autorius – žiniasklaidos verslininkas ir kompozitorius, kuriantis muziką kino filmams ir reklamoms, jau pakviestas į Holivudą“, – pasakojo jurbarkietė.
Čikagos choras „Dainava“ yra pelnęs Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimą „Aukso paukštė“ už lietuviškos kultūros ir dainų švenčių tradicijos puoselėjimą. Lietuvių dainų šventės Amerikoje rengiamos nuo 1956-ųjų ir dalyvių jose tik daugėja. „Chorams vadovauja ir šventėje dirigavo daugiausia jauni, jau Amerikoje, o ne Lietuvoje gimę ir augę žmonės. Dainų šventę kas penkerius metus organizuoja lietuvių bendruomenės iš savo lėšų ir viskas daroma visuomeniniais pagrindais. Tai tik įrodo, kad lietuvybė jiems labai svarbi, ir šimtu procentų pasitvirtina, kad tėvynė brangesnė, kai ji toli. Lietuvybę palaiko kultūra, o lietuviškos kultūros Čikagoje matėme labai daug“, – pasakojo D. Jonušauskienė.
Šiaurės Amerikos lietuvių dainų šventės dalyviams ir žiūrovams buvo parodytas vaizdo įrašas su Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimu, šventėje dalyvavo su darbo vizitu Čikagoje lankęsis užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, buvo atvykęs ir Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius Saulius Liausa.
Liepos 6-ąją dainų šventės dalyviai kartu su Čikagos lietuviais jungėsi prie iniciatyvos „Tautiška giesmė aplink pasaulį“. Nors buvo darbo diena, 11 valandą ryto prie Čikagos simbolio – „Dangaus vartų“ skulptūros, populiariai vadinamos pupa, susirinko šimtai tautiniais motyvais pasipuošusių, Trispalvėmis nešinų žmonių. Dienraštis „Čikagos aidas“ kitą dieną parašė, kad šis Lietuvos himno giedojimas buvo pats gausiausias išeivijoje.
Ši kelionė „Verdenei“ buvo ne tik dainų šventė, bet ir žvilgsnis į Ameriką. Paklausta, kas paliko didžiausią įspūdį, D. Jonušauskienė sakė: „Žinoma, kad Čikagos dangoraižiai, nes to dar nebuvome matę, net kaklus paskaudo bežiūrint užvertus galvas. Nepaprastai malonu buvo susitikti su mielaja mūsų drauge Dalija – ji mus priėmė, apgyvendino savo namuose, vaišino ir kasdien vis kur nors vežiojo.“
Tris dienas jurbarkietės ekskursavo po Čikagą, trečią pagal dydį JAV miestą, apžvelgė jį nuo apžvalgos bokšto ir stebėjosi jo dangoraižiais plaukdamos laivu Mičigano upe. Čikaga laikoma pirmuoju pasaulyje miestu, kuriame pradėti statyti dangoraižiai. Dabar mieste yra per 200 aukštesnių nei 100 metrų pastatų, o aukščiausias – per 500 metrų.
„Vieną dieną mes poilsiavome prie Mičigano ežero. Buvo penktadienis, labai šilta diena, tačiau paplūdimyje – tik vienas kitas žmogus. Amerikonai dirba. Argi rastum taip pas mus, sakykim, prie jūros?“ – pastebėjimais dalijosi jurbarkietė.
„Verdenės“ moterys pabuvojo labai įspūdingoje indėnų gyvenvietėje, kuri dabar jau bėra tik turistų lankoma vieta.
„Matėme ir labai daug ko lietuviško. Čikagos lietuvių bažnyčioje – labai didingoje ir gražioje – sugiedojome „Marija, Marija“, Lemonte lietuvių muziejuje aikčiojom nuo eksponatų gausybės, stebėjomės radę kryžių kalnelį – mūsų tautiečiai kuria ten Lietuvą. Lemonte veikia Maironio lituanistinė mokykla. Įsišnekome, kad tos lituanistinės mokyklėlės yra didžiulis vaikų darbas ir dar didesnės tėvų pastangos. Vaikai nenori, o tėvai juos veža – bet paskui visi dėl to džiaugiasi“, – pasakojo įspūdžius D. Jonušauskienė.
Moterų vokalinis ansamblis „Verdenė“ – jau antras Jurbarko kultūros centro meno kolektyvas, garsinęs mūsų miesto vardą Amerikoje. Kuris bus kitas?
Danutė Karopčikienė
