Kompozitoriaus Stasio Šimkaus 125-ųjų gimimo metinių jubiliejinius renginius Jurbarko kultūros centras pradėjo chorinės muzikos švente, supynusia ne tik skambiausių kraštiečio dainų pynę, bet ir atgaivinusia seniai praėjusių laikų prisiminimus, kai samanotose bakūžėse vakarais skambėdavo liaudies dainos.
Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos liaudies instrumentų ansamblio atlikta S. Šimkaus daina „Kur bakūžė samanota“ ir Jurbarko Konstantino Glinskio teatro aktorių suvaidinta ištrauka iš spektaklio „Elegija apie atsiskyrėlį Ignacą“ pakvietė šventės dalyvius pasivaikščioti S. Šimkaus prisiminimų takais. „Netoli didelės upės Namuno yra ilgas ilgas kaimas – Motiškiai, Seredžiaus parapijoje. Vidury kaimo stovėjo pakrypus bakūžė, joje gyveno lyg kregždė su kregždžiukais moteriškė su vaikais, tai buvo mūsų motulė su mumis… Siūdama, verpdama mama vakarais niūniuodavo liūdnai ir graudžiai. O aš klausydavau to liūdno mamos niūniavimo ir vaitojančio vėjo lauke“, – savo prisiminimuose rašė S. Šimkus.
Į šventę pakviesta Seredžiaus pagrindinės mokyklos mokytoja Margarita Baršauskienė gimė ir užaugo ten pat – ilgame, senoviniame Motiškių kaime, visai greta kompozitoriaus tėviškės, todėl sakė galinti suprasti, iš kur atsirado toks talentas ir kokie keliai jį išvedė į platųjį pasaulį. „Kompozitoriaus tėviškėje pasodinta obelis jau krauna žiedus, ir taip pat, kaip ir mes laukiame pavasario, kad galėtume pakviesti visus S. Šimkaus gerbėjus į tradicinį chorinės muzikos festivalį. Už jį esame nepaprastai dėkingi likimui, kažkada atvedusiam chorvedę Mariją Tautkuvienę į Seredžiaus pagrindinę mokyklą ir paskatinusiam ją tapti tokio gražaus renginio iniciatore. Dabar jau ir mūsų mokykla yra pakankamai stipri, kad galėtų perimti šio festivalio organizacinius renginius“, – sakė kompozitoriaus S. Šimkaus kraštietė.
Kad S. Šimkaus padėti chorinės muzikos pamatai stiprūs įrodė ne tik Klaipėdos konservatorijos jaunimas, su pavydėtina energija atliekantis liaudies dainas ir šokantis liaudies šokius. Nė kiek ne prasčiau šventėje pasirodė ir mūsų chorai. Skambiomis dainomis žiūrovus džiugino Jurbarko kultūros centro moterų choras „Lelija“ bei mišrus choras „Barkūnas“, Tremtinių ir politinių kalinių mišrus choras „Versmė“ bei gražią dainininkų pamainą auginantys Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos merginų choras „Saulė“, Antano Sodeikos meno mokyklos jaunių choras ir Jurbarko kultūros centro berniukų choras „Bildukas“. Naujais akordais šventę pagyvino Jonavos kultūros centro moterų choras „Guoba“, gražiai draugaujantis su Jurbarko kultūros centro moterų choru „Lelija“ ir dėl to ne pirmą kartą atvykstantis pradžiuginti jurbarkiečių savo dainomis.
Tačiau bene labiausiai lauktas svečias šioje šventėje buvo dirigentas, pedagogas, visų nuo 2000 metų vykstančių kompozitoriaus S. Šimkaus chorų festivalių Jurbarke ir Seredžiuje globėjas ir koordinatorius Robertas Varnas. „Jaučiuosi kaip namuose – keli dešimtmečiai atvykstu į jūsų krašte vykstančius renginius ir vis dar negaliu atsistebėti ir negaliu nesidžiaugti, kaip gražiai jūs tęsiate tradicijas, kurių jums pavydi ne vienas rajonas. Darote didžiulę garbę visam S. Šimkaus kraštui, todėl taip noriai pas jus važiuoja ne tik chorai iš visos Lietuvos, bet ir žiūrovai, klausytojai. Tai didžiulis pripažinimas“, – sveikindamas šventės dalyvius, sakė dirigentas R. Varnas. Svečias buvo pakviestas diriguoti vos sutilpusiam scenoje jungtiniam šventės chorui, iškilmingai atlikusiam S. Šimkaus dainą „Lietuviais esame mes gimę“. Po šios dainos ilgai netilę plojimai patvirtino, kad kompozitoriaus muzika gyva, nes amžini ir nepajudinami yra liaudies muzikos pamatai.
Lietuviškos chorinės muzikos pradininko S. Šimkaus vardas šiemet skambės dar ne kartą. Kompozitoriaus dainų kelias tęsis ne tik nuo Jurbarko iki Motiškių, bet pasieks ir Klaipėdą, Vilnių, aidu sklis į kiekvieno lietuvio širdį, nes, kaip kažkada sakė pats S. Šimkus, „senosios dainos turi tiek kilnaus tyro grožio, kad jas nedainuodami nustojame dideliausių dvasios turtų“.
Jonė JANKAUSKIENĖ
