Už gerus darbus jauniesiems miško bičiuliams Jurbarko miškų urėdijos dovanotą ekskursiją šiemet skyrėme Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos sukilimo devyniasdešimtmečiui bei šauniųjų mūsų tėvynės sūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties aštuoniasdešimtmečiui.
Su bičiuliais iš Gausantiškių, Raudonės, Smalininkų ir Viešvilės pagrindinių mokyklų ankstų rytą išvykome senojo Rambyno link, kurio pašonėje yra Mažosios Lietuvos šviesuolio Martyno Jankaus gimtinė, gražiosios Bitėnų kapinaitės, kur ilsisi garbingi Mažosios Lietuvos vyrai ir moterys.
Apžiūrėjome unikalią Bitėnų baltųjų gandrų koloniją, įsikūrusią pušyne. Niekur neteko matyti tiek daug gandralizdžių vienas netoli kito, ir visi sunešti pačių gandrų, nematyti jokių žmogaus paruoštų lizdo pamatų.
Senelis Rambynas jau tiek metų džiugina žmones savo didybe. Nauji laiptai palengvina žmogaus dalią lipant nuo kalno ir ypač į jį.
Labai norėjosi pamatyti Rusnės salą, nes net neįsivaizdavome gyvenimo joje. Mus lydėjusios miškininkės papasakojo apie žvejų nuotykius ir kaip gyventojai saugojo pylimus, kurie neleido vandeniui užkariauti jų žemės. Pasivaikščioję senu akmeniniu grindiniu (bruku) vykome į Ventės Ragą. Ten išvydome Kuršių marias, paukščių žiedavimo stotį ir tinklus jiems gaudyti. Laumžirgių, kurie prieš kelias dienas buvo „okupavę“ šiuos tinklus, jau neradom.
Pamatėme ir didžiąją tują, kuri kerojasi prie Kintų girininkijos sodybos. Nieko panašaus nebuvome regėję! Patraukėme Drevernos link. Senojo laivų statytojo Jono Gižo sodyboje-muziejuje sužinojome apie kurėnus ir venterines valtis. Nepraleidome progos apsilankyti Svencelės kaime įrengtoje aitvarų bazėje. Tai – sėkmingiausiu laikomas kaimo bendruomenės projektas, kuris pritraukia daug žmonių pasigalynėti su vėju virš Kuršių marių.
Priekulėje nuskubėjome į Ievos Simonaitytės vasarnamį-muziejų. Labai įdomiai muziejaus darbuotoja pasakojo apie rašytoją, kuri sunkiai vaikščiojo visą gyvenimą ir nuo mažens duoną pelnėsi rašymu.
Po Agluonėnus ir Vanagus mus lydėjo žymi Mažosios Lietuvos istorikė Silvija Pocytė, esame jai dėkingi, kad daug sužinojome.
Nakvynės apsistojome ant gražaus Skomantų piliakalnio. Išdykauti nelabai norėjome, nes buvo vėlus vakaras. Tik nedaugelis mūsų draugų ištvėrė be miego visą naktį. Dauguma miegojo lyg minkščiausiuose pataluose ir… maitino uodes.
Rytas išaušo gražus, saulėtas. Visi susirinkome pusryčiauti ir apsiginklavome iešmais dešrelėms kepti. Pasistiprinę išvykome į kitą regioną – Žemaitiją, kurioje pirmiausia aplankėme Švėkšnos miestelį. Apžiūrėjome bažnyčią, 1928 m. pastatytą Saulės gimnaziją ir paminklą Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti. Apžiūrėjome parką, kuriame auga daugybė senų medžių, sodintų grafų Pliaterių laikais, radome saulės laikrodžio kopiją, kurio originalas saugomas Prancūzijoje, Luvro muziejuje. Susipažinome su dinozaurų laikus menančiu dviskiaučiu ginkmedžiu. Vėduoklių formos jo lapeliai neša sėkmę. Deja, nukritusių lapelių neradome, tai laimingais pasijutome visi, nes matėme medį, pasėdėjome gražioje poilsiavietėje prie Genovaitės vilos, nulipome grafų vaikščiotais laiptais ir parku grįžome į Liepų aikštę.
Toliau vykome ieškoti Stepono Dariaus tėviškės. Po ilgos kelionės žvyrkeliu pamatėme užrašą, skelbiantį, kad įvažiuojame į Dariaus kaimą. Gidas pasakojo, kad S. Dariaus mama su kitais vaikais išvyko į Ameriką, nes mirus vyrui buvo sunku pragyventi vienai, nors ir turėjo apie 70 ha žemės. Stepukas nuo pat vaikystės pavydėjo paukščiams skrydžio, vis sakė, kad jis taip pat lekios. Kai papasakojo savo planus namiškiams, seserys jį puolė barti, kad taip ir žūti galįs, mama tik palingavo galvą – jei jau jis sugalvojo, vadinasi, taip ir bus.
Steponas Darius buvo puikus organizatorius, dalyvavo Klaipėdos sukilime, parvežė į Lietuvą krepšinio žaidimo mokymus, futbolą. Labai norėjo, kad pasaulis sužinotų apie jo gimtąją šalį Lietuvą. Jis vis sakydavo, kad tarp didžiųjų tautų gali sužibėt ir mažosios, kad nereikia nuleisti rankų, reikia dirbti ir mums pasiseks. Jis taip tikėjo savo sėkme, kad nuo pat pasiruošimo skrydžiui per Atlantą pradžios vis sakė, kad grįžęs dalyvaus Vilniaus išvadavimo sukilime, o po to ruošis kelionei aplink pasaulį.
Įdomu buvo išgirsti žemaitiškai kalbantį gidą, nors matydamas mūsų sumišimą jis pasakojo taisyklinga lietuvių kalba, bet kartais pavartodavo tarmiškų žodžių. Nepraleidome progos jo paklausti, ką reiškia pasakymas „baisiai graži“, „didelei maža“ ir kodėl žemaičiai nesako ačiū, o dėkui. Ir mes taip dėkojome – dėkui.
Nuvažiavome į Bijotus. Nors kai kurie bičiuliai gyrėsi, kad jau čia buvę šimtus kartų, apžiūrėjome pirmąjį lietuvišką muziejų, o gidė pasakojo, kaip Dionizas Poška gražiais eilėraščiais auklėjo Baublius apvogusius ar paniekinusius „svečius“. Kaip gerai, kad žmonės sugalvojo apvilkti Baubliams stiklinį rūbą, nes lietūs ir vėjai būtų jiems pakenkę.
Pasukome link Vytogalos, į Stasio Girėno tėviškę. Gidė pasakojo apie Stasiuką, kuriam ne vienas kaimynas sakęs, kad jis sava mirtim nemirsiąs o nusisuksiąs sprandą. „Bet kad taip garbingai nusisuks, net nepamislijom“, – po lėktuvo katastrofos sakę jo amžininkai. S. Girėnas nuo mažumės laipiojo po aukščiausius medžius, karstėsi namų stogais, tuo aiškiai papiktindamas stogų savininkus. Noras lekioti kaip paukščiui neapleido jo visą laiką. Kokia baisi lemtis buvo skirta jo tėvams – iš šešiolikos vaikų užaugo tik keturi.
Mūsų kelionės pabaiga – tai Pagramančio palaukėje jaunųjų miško bičiulių sodintas Lietuvos tūkstantmečio parkas-ąžuolynas. Nieko baisaus, kad žolė buvo beveik lygi su mumis, mes nuėjome aplankyti savo vyresniųjų draugų sodintų ąžuolų. Tegul visi būrelių nariai lanko šį parką, kaip patį gražiausią bendrą darbą mūsų Tėvynei.
Kelionės pabaigoje miškininkė Dalia panoro sužinoti, kaip vaikai įsiminė tai, ką matė ir girdėjo. Kartu su mokytojomis surengė viktoriną, ir koks buvo visų džiaugsmas, kai už teisingus atsakymus vaikai gavo prizus, o neatsakytų klausimų kaip ir nebuvo.
Girininkė Irena Petrošienė
