Kodėl birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena, vaikams turi papasakoti suaugusieji. Tą ir daro Lina ir Henrikas Lukošiai – ne tik su savais, bet ir su visais norinčiais Vadžgirio vaikais jie lanko partizanų žūties vietas. Tokių vietų apie Vadžgirį daug, jas visas turi žinoti ir jaunimas. Į Paparčių kaimą, kur žuvusiųjų atminimui auga vienuolika ąžuolų, dviračiais važiavo vaikų ir jaunimo folkloro kolektyvo „Šebukai“ nariai, jų broliukai, sesutės ir draugai. Kartu su vaikais važiavo ir Liucijos, Monikos, Almos ir Pauliaus (jis dar mažiukas, tad žygyje nedalyvavo) Lukošių senelis Antanas Čiumielius. Apie Vilties žygį papasakojo ir savo draugus pakalbino bei laišką „Vaikų trečiadieniui“ parašė šeštokė Alma.
Vilties žygis šiais metais vedė iš Vadžgirio į Paparčių kaimą, į Masalskienės buvusios sodybos vietą, prie kryžiaus. Čia 1947 m. balandžio 6 d. žuvo Lietuvos partizanai. „…poilsio apsistojęs „Mindaugo“ štabo apsaugos būrys. Čia sunkiame mūšyje žuvo 11 vyrų…“ – parašyta A. Stoškaus knygoje „Vadžgirys“.
Ieva Tamošaitytė: Į žygį važiavau dėl to, kad norėjau paminėti Gedulo ir vilties dieną, įdomiai praleisti laiką, padainuoti, pabendrauti su draugais, linksmai pasivažinėt dviračiais. 🙂 Praėjusiais metais nevažiavau, nes dviratis buvo sugedęs. Jei tik galėsiu, važiuosiu būtinai ir kitąmet.:)
Gintarė Ačaitė: Važiavau ir pernai, ir šiemet, nes norėjau paminėti Gedulo ir vilties dieną, pasportuoti ir smagiai praleisti laiką. 🙂
Augustė Klimaitytė: Norėjau paminėti Gedulo ir vilties dieną, pasportuoti, pabendrauti. Pernai taip pat važiavau ir kitąmet, jei galėsiu, tai tikrai važiuosiu.
Marta Krikščionaitytė: Vasarą noris kažką įdomaus nuveikt, o ne vien namie sėdėti.
Lukas Krikščionaitis: Važiavau dėl to, kad nebuvo ką veikti, o nesinori džiūti kambary, tai bent prasimankštinsiu. Smagu su visais susitikt žygyje.
Žvakės, lauko gėlių puokštė, suskinta mano mažosios sesutės Liucijos, lietuviška daina ir atminimas – tiek galėjome padovanoti partizanams ir taip padėkoti už mūsų šiandienos Lietuvą.
Alma Lukošiūtė, 6 kl.
