Vakar į Vilnių išlydėti jubiliejinės dainų šventės dalyviai – iš mūsų savivaldybės daugiau nei keturi šimtai šokėjų, dainininkų, muzikantų, vaidintojų. Didžiulis būrys kultūros savanorių, kurių dėka gyvuoja ne tik dainų šventės tradicija, bet ir visa mūsų tautos tradicinė kultūra, užgimusi žemės darbuose ir jų diktuojamuose žemdirbio šventėse. Šiandien pažintis su girdžiške Laimute Ušinskiene ir šimkaitiške Danguole Stašaitiene.
Dalins perliukus
2003 m. dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse įrašytos į UNESCO reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Girdžiškė Laimutė Ušinskienė antrą kartą važiuos į Lietuvos dainų šventę su „Mituvio“ teatru ir ji jau žino, koks malonumas yra dalyvauti.
„Bet kai reikia pasiruošt, „gal nenorim? gal nevažiuojam? Ai, gal ne… Bet juk smagu būtų sudalyvaut!“, – Laimutė atpasakoja teatro artistų pokalbį prieš apsisprendžiant dalyvauti. – Sudalyvavom, ir atrinko mus! Sakė, tarmė labai graži mūsų. Mes ir savo spektakliuose nesistengiam kalbėti taisyklinga kalba, bet taip, kaip kasdien, ir dar specialiai parenkam tokių žodžių-perliukų, kurie visiems patinka.“
Teatro dienos „Esaties laiptai“ programoje Jurbarko kultūros centro Girdžių skyriaus „Mituvio“ teatro aktoriai ir režisierė Loreta Zdanavičienė vaidins žolininkes – vaikščios po Vilnių dalydamos kvepiančius pievų žolynus ir patarimus, ir savo žodžių perliukus.
Daugiau nei įpratimas
„Aš esu iš Vadžgirio. Taip! Ir Lina Lukošienė yra mano klasiokė – aš pasimaudau jos šlovės spinduliuos, – kvatoja Laimutė. – O pirmoji mano režisierė tai buvo Izabelė Lukošienė.“ Tas „esu iš Vadžgirio“ patvirtina vietos ir žmogaus svarbą mūsų pasirinkimuose. Vadžgirio Izabelė degė ir sugebėjo uždegti teatru. Laimutė sakė jau neatsimenanti tų vaikystės vaidmenų, gal tik vieną, bet ne princesę, kokio visos mergaitės geidžia. „Vaidinau mamą, ir viena klasiokė atnešė suknią, tokią su blizgučiais, tai viskas ten buvo gerai“, – sakė ji.
Kai atitekėjo į Girdžius, eidavo žiūrėti visus „Mituvio“ spektaklius. „Nes vaidino brolis, o brolienė ir dabar tebevaidina, o paskui ir mane režisierė pakvietė. Nors man atrodo, kad ji pirmiausia kvietė mano bendradarbę Daivą, o ji mane pasiūlė. Va taip ir atsiradau tam teatre. Ir man smagu. Visiems mums smagu, o su režisiere Loreta dabar jau esam draugės“, – pasakojo L. Ušinskienė.
Teatre Laimutė nuo 2011–ųjų ir prisipažįsta, kad dabar jau pasisuka mintis: gal gana? „Na, su tais senais spektakliais tai taip, važiuosiu – jei pradėjai, negali kolektyvo pavest, o naujo – jau ne. Nu, bet pabūna tas laikas be repeticijų, be teatro, ir kažkur noris išeit. Gal iš įpratimo?“ – svarsto ji ir pati atsako: ne, jau čia daugiau nei įpratimas.
„Mes visada turim vietos interpretuoti, – vaidinimo džiaugsmu dalijasi aktorė. – Aišku, pradžia būna pagal režisūrą, o kai vaidini kokį šeštą-septintą kartą, jau gali savo įterpt. Būna, kad užkulisiuose laukdami girdim esančius scenoj ir nustembam, kad, palauk, tokių žodžių tai nebūdavo! Nauja kažkas! Būna, kad užsijuoki iki ašarų, o jau pats turi eit į sceną ir būti rimtas. Visko būna. Smagu!“
Laimutė dar mini užsisėdėjimus užsišnekėjimus prieš repeticiją ir po, kai kartais pamiršti, kad namie svečiai laukia. Valandų, skirtų teatrui, nei ji, nei kiti mituviškiai neskaičiuoja.
„Gerai, kad šeima pritaria, neprieštarauja. Vyras ir vaikai Justas ir Viltė visada mūsų spektaklius ateina pažiūrėti, – sako girdžiškė. – Kai pradėjau, Justui buvo šešeri, o Viltei – tik treji, sudėtinga buvo, kai reikėdavo kur išvažiuoti, bet ir tada vyras su vaikais puikiai tvarkydavosi. O ir tų išvažiavimų tiek daug nebūdavo. Dabar mes čia mandriai ir toli važiuojame.“
Dabar vaikai jau suaugę, o Laimutė džiaugiasi, kad ir jie – kultūroje. Dar džiaugiasi, kad darbdaviai išleidžia (nes teatre – visi dirbantys), o bendradarbiai nepyksta.
Teatro prasmę pajusti labiausiai padeda žiūrovai. Laimutė pasakoja, kad po teatrų krivūlės pirmadienį atėjusi į darbą parduotuvėje tik ir girdi: „Jetau, kaip jūs gražiai vaidinot!“
„Gal ir ne visi Girdžiuose žino, kad čia yra teatras, bet norėtume, kad žinotų. Krivūlėje pastebim daug atvažiavusių iš kitur žiūrovų. Ir visiems gerų emocijų – per kraštus!“ – sakė „Mituvio“ aktorė. O aš apgailestauju negalėdama užrašyti jos emocijų ir išraiškų, tik žodžius.
Premjera – ištikimiems žiūrovams
Šimkaičiuose nėra nei kultūrnamio, nei centro, bet gyvuoja trys mėgėjų meno kolektyvai. „Kai ateini į repeticiją, kitąsyk, atrodo, ir labai pavargęs būni, bet pailsi, energijos pasisemi. Be to, jei mes nebeinam, atsisakom, tai Šimkaičiuose visai nebėr kultūros, nebėr švenčių, tradicinių, nieko. Sunku pasakyt, ar kas pasigestų“, – sakė dviejų kolektyvų dalyvė Danguolė Stašaitienė.
Šimkaičiai – Eržvilko kultūros centro skyrius, čia dainuoja Arūno Baužos vadovaujamas ansamblis „Gija“ ir vaidina Gintarės Stirbienės vadovaujami „Naktibaldos“. Danguolė dainuoja jau penkiolika metų, o vaidina tik antrą sezoną. „Teatras labai seniai gyvuoja, negaliu pasakyt metų, bet dar senam kultūrnamy būdavo. Tik aš niekada negalvojau, kad galiu vaidinti, o kai pernai trūko kažkokiam nedideliam vaidmeniukui, priprašė: ateik, pavaidink. Kai atėjau, vadovė sakė: „O! Kiek energijos atėjo! Iškart matau, kad galėsi vaidint“, aš ir patikėjau“, – pasakojo šimkaitiškė.
„Naktibaldos“! Gal artistams tenka nakties prisidurt, kad po darbų į repeticijas spėtų? „Ne, naktimis nedirbame, spėjam vakarais. Kaip ir visi normalūs žmonės, – sakė Danguolė ir patikino negirdėjusi tokio „komplimento“ apie saviveiklininkus, kad neturi ką veikt, jei eina dainuot. – Mes visos dirbančios, nėra nedirbančios nė vienos. Repeticijos – tai mūsų laisvalaikis.“
Tačiau tokį laisvalaikį renkasi ne dažnas. „Jau nebėra nei kultūrnamio, repeticijoms ir renginiams – bendruomenės namai, ir žmonių kultūroje nedaug. Mes šešios dainuojam, ir vaidinam turbūt septyni. Ne kažin kas. Ir daugiau nieko, ir abiejuose kolektyvuose daugmaž tie patys žmonės. Nes ir žmonių Šimkaičiuose nebedaug, jaunų šeimų visai mažai, o jaunimas ir nenori prisidėti, – savo kaimo godas godoja D. Stašaitienė, bet pamini ir tai, kas teikia vilties, – pernai vienas jaunuolis, Deimantas Kalėda, mokinys, prisidėjo prie vaidinimo. Gražus vaikinukas, kai nuvažiuodavom kur, visi klausinėdavo, iš kur tokį gavom.“
O pati, kai buvo tokių metų, kaip Deividas, ar dėjosi į saviveiklas? „Aš į Šimkaičius parėjau 18-os metų, baigusi technikumą, palei paskyrimą. Tais laikais buvo agitmeninė brigada – vaidinau, dainavau irgi, o paskui buvo toks tarpas, apie 90-uosius, kai kultūrinis gyvenimas buvo užmiręs, o ir aš vaikus auginau, – pasakojo moteris. – Paskui vėl prasidėjo. Šimkaičiuose mes pirmos rajone pradėjom šokti linijinius šokius, priprašiusios vadovę Ievutę Janauskaitę, kad mus pamokintų. Gal dešimt moteriškių buvom ir šokom gal ketverius metus, ir festivalyje Palangoj buvom, ir Šimkaičiuose per Jonines pasirodėm…“
Kam jai tų saviveiklų reikia? „Aktyvi buvau nuo pat mokyklos, šokau technikume tautinius šokius. Jau aš tokia. Ir mano anūkė Luknė šokėja, visi sako – į močiutę“, – pasididžiuoja Danguolė. Ir tuo pačiu paaiškina, kas ir taip aišku – žmonės yra nevienodi: vieni patys kuria, kiti žiūri į kuriančius arba į televizorių.
Danguolei sėdėt prie televizoriaus būtų liūdna. Ir jei kurią dieną atėjusi į repeticiją duris rastų užkaltas ir raštelį, kad – baigta, būtų liūdna. O paskui gal priprastų, tokia jau žmogiškoji prigimtis. „Bet kol pats nori, eik ir vaidink, – sako ji. – Nes yra dar, kam esi įdomus ir reikalingas. Jei nors tik dvidešimt žmonių ateina dainų paklausyt, o kai spektaklis, visada pilna salė būna – vaikai ir anūkai suvažiuoja, ir vyrai ateina su gėlėm, ir visi klausinėja, kada vėl naujas bus.“
Dainų šventėn šimkaitiškiai nevažiuoja, bet, pasak Danguolės, visiškai viskas nėra numirę. „Ir, tikėkimės, nenumirs. Rudenį mūsų ištikimieji žiūrovai vėl išvys premjerą“, – sakė „Naktibaldų“ teatro aktorė.
