Jei atėjus žiemai dangus gaili sniego ir vaikai, užuot skrieję rogėmis nuo kalniuko, klampoja po balas pakalnėje – patys kalti. Jie nežino, kada ir ko reikia sniego išprašyti. O Jurbarkų vaikai žino, nes šv. Martyno dieną folkloro būrelis „Čiulbuonėlis“ jiems priminė senovinius tos dienos papročius.
Martyno dieną baigdavosi ganiava. Bet jei lauke ne sniegas, o žolė tebežaliuoja, piemenėliai ir toliau savo darbą turi dirbti, tad jie žinojo, kokias apeigas atlikti, kad greičiau sniego sulauktų. Nors dabar gyvulių ganyti vaikams nebereikia, žinoti tą stebuklingą žiemos priviliojimo būdą – ne pro šalį. Tad „čiulbuonėlius“ jų vadovė Alvyda Latožienė pamokė, kaip šv. Martyną sniego išprašyti, ir surengė vaikams gražią šventę.
Svarbiausias tose apeigose ožys, bet Jurbarkų raguotasis, kurį gražiai vaidino Laurynas Jonikas, vaikams pareiškė: „Kad mane, kilmingą ožį, aplink beržą varinėtų! Tegul arklį varinėja“, – ir nudūmė slėptis į mišką. Kai kerdžius – Matas Lukoševičius – piemenėlius sukvietė ožį apie beržą varyti, to jau ir padai buvo ataušę.
Ką bedarys piemenėliai – dūdelėmis raliavo, patarlių ir priežodžių apie ožį dvidešimt, o gal net daugiau prisiminė. Tik kur tas ožys – vaikai dairėsi ir kiškio klausinėjo. Tuomet dar pasaką be galo sekė ir grojo daugybe instrumentų, kad ožį surastų.
Taip gražiai piemenėlių muzika skambėjo, ir ožys išgirdo, iš miško parbėgo ir puikiu balsu uždainavo. O kerdžius džiaugėsi, nes be ožio piemenys juk ganiavos baigti negali!
Tad oželis nebesispyriojo: piemenys jį tris kartus apie beržą apvedė prašydami, kad sniego kuo greičiau ir kuo daugiau prisnigtų, o tą procesiją kunigas pašventino. Kunigą labai oriai suvaidino Julius Merzlikinas.
„O dabar, vaikai, jau galim eiti į šiltą trobą ir valgyti žąsį“, – kvietė „Čiulbuonėlio“ vadovė Alvyda ir vaišino vaikus keptu paukščiu. Vaišių kliuvo visiems, o Martynai – net trys berniukai turi šį gražų vardą – dovanų gavo po žąsies kiaušinį.
