Kooperacijos sėkmę lemia žemdirbių vienybė (2)

Rajone veikiančius žemės ūkio kooperatyvus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Nors 2012-ieji paskelbti kooperacijos metais, negirdėti, kad šiemet kas nors planuotų steigti naujų kooperatyvų, o ir papildomos paramos žemdirbių kooperacijai niekas iš niekur nežada. Vilčių teikia tik tai, kad jau veikiančių kooperatyvų narių bendro darbo idėja nenuvylė.

„Panemunys“ žengia pirmyn

Prieš penkerius metus Skirsnemunėje susikūrusi žemės ūkio kooperatinė bendrovė „Panemunys“ pirmyn žengia sparčiais žingsniais. Pernai kooperatyvas turėjo daugiau kaip 100 narių, o jo apyvarta išaugo iki 3,2 mln. Lt.

„Praėję metai mums buvo neabejotinai sėkmingi: didėjo pieno supirkimo kaina, išaugo narių skaičius, atsiranda vis daugiau ūkininkų, norinčių pieną parduoti per kooperatyvą, įsigijome naują pienvežį – nebijokite, dabar tai jau tikrai nebankrutuosime“, – į ataskaitinį susirinkimą susirinkusiems kooperatyvo nariams sakė nuo pat įkūrimo jam vadovaujanti Eugenija Petrylienė.

Tai, kad kooperatyvas tvirtai stovi ant kojų, patvirtina ir sertifikatas, liudijantis, kad įmonė turi aukštą mokumo reitingą – tokį reitingą turi tik 3 proc. Lietuvoje veikiančių įmonių.

Kas lėmė, kad prieš pat ekonominę krizę susikūrusi kooperatinė bendrovė ne tik sugebėjo sustiprėti, bet ir visus tuos metus sparčiais tempais augo?

E. Petrylienė mano, kad svarbiausias veiksnys buvo ne didesnė pieno supirkimo kaina, o žemdirbių pasitikėjimas. Žmonės pamatė, kad savame kooperatyve jų niekas neapgaudinėja, nes „Pieno tyrimų“ laboratorijos atsakymai rodo stabilius pieno kokybės rodiklius.

„Geram dalykui reklamos nereikia – žmonės vieni nuo kitų susižinojo apie kooperatyvą ir atėjo prašytis, kad priimtume. Taip įkūrėme dar tris pieno supirkimo punktus Veliuonoje, Kartupiuose ir Graužuose. Toliau nuo punktų gyvenančių ūkininkų parduodamą pieną kooperatyvas paima iš kiemo ar fermų – tai labai patogu, todėl turime net trisdešimt ūkininkų, kurie parduoda mums pieną. Manau, kad jie pasižvalgys ir taip pat netrukus taps mūsų kooperatyvo nariais“, – sakė E. Petrylienė.

Pelnas didina pajų vertę

Šių metų pradžioje „Panemunys“ turėjo ilgalaikio turto už 353 tūkst. Lt, o sąskaitoje – dar 40 tūkst. Lt. Bemaž tiek, kiek pernai uždirbo pelno, nors nuo jo dar turėjo sumokėti ir 7 tūkst. Lt pelno mokesčio. Kone 250 tūkst. Lt kainuojančiam pienovežiui „DAF“ įsigyti kooperatyvas ėmė paskolą, tačiau 95 tūkst. Lt padengė iškart, gavęs paramą iš Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir rinkodara“.

Pasak E. Petrylienės, pernai per dieną kooperatyvo nariai vidutiniškai parduodavo po 8,2 t pieno, o vidurvasarį – net iki 13 t. Vienas 3,3 t talpos pienvežis nebespėdavo suvežti pieno į punktą Skirsnemunėje, dėl to kildavo daug įtampos. Naujasis pienvežis veža 12 t, todėl kooperatyvo nariams net ir gerokai padidinus pieno gamybą, dviem pienvežiais vežant pieną į punktus bėdos šiemet neturėtų būti.

Apsisprendę pirkti naują pienvežį kooperatyvo nariai nesibaimino, jog paskola jiems gali tapti nepakeliama našta. 2010 metais „Panemunys“ buvo uždirbęs daugiau kaip 117 tūkst. Lt pelno, o visuotinis susirinkimas nusprendė 90 tūkst. Lt skirti pajams didinti. Kapitalui didinti skirta ir didžioji dalis pernykščio pelno – 33,2 tūkst. Lt.

„Žmonės žino, kad tas pelnas niekur nedingsta – didėja jų pačių pajų vertė, o tai, kad kooperatyvas sukaupia daugiau ilgalaikio turto, liudija, jog tampame pajėgesni. Didžiąją dalį kooperatyvo superkamo pieno pagamina smulkieji ūkininkai. Mažiausia kaina, kurią pernai jiems mokėjome už pieną, buvo 70 ct. Norėtume mokėti daugiau, nes tai pagrindinis tų žmonių pragyvenimo šaltinis, tačiau šiemet pienas dar labiau pinga“, – apgailestavo kooperatyvo vadovė.

Metų pradžioje su UAB „Lukšių pieninė“ susitaręs, kad parduos pieną po 880 Lt/t, šiuo metu kooperatyvas gauna tik po 820 Lt ir su nerimu laukia pranešimo apie dar vieną pieno atpiginimą. Vienintelė galimybė, pasak E. Petrylienės, gauti didesnę kainą – gera pieno kokybė. Pernai bazinio pieno perskaičiavimo koeficientas buvo didesnis nei 1,2, todėl ūkininkai nemažai papildomai uždirbo.

Kaišioja pagalius į ratus

E. Petrylienė tiki, kad Skirsnemunės ūkininkų kooperatyvui sunkiausi laikai jau praėjo. Nors nelengva buvo įtikinti ūkininkus, daugiausia smulkiuosius, kartu parduoti pieną, dar sunkiau buvo įveikti pieno perdirbėjų pasipriešinimą. Kooperatyvo nariai stengdavosi nekreipti dėmesio į pieno supirkėjų skleidžiamus gandus, kad jau nuo kito mėnesio pirmos ar nuo penkioliktos dienos kooperatyvas bankrutuos, tačiau pieno perdirbėjų boikotas keldavo nemažų rūpesčių. Vos tik kurio nors punkto pieno statytojai užsimodavo tapti kooperatyvo nariais, pieną iš kooperatyvo superkanti įmonė pareikšdavo, jog tuoj pat nutrauks sutartį.

„Pieno perdirbėjai vieningi, dėl to stiprūs. Visko buvo – tekdavo prašyti kitų kooperatyvų pagalbos, kad parduotų pieną kaip savo. Išgyvenome, tačiau tai nereiškia, kad dabar žemdirbių kooperacijai niekas pagalių į ratus nekaišioja“, – sakė E. Petrylienė.

Pernai pieno supirkimo kooperatyvų narius gerokai išgąsdino Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos užmojai neleisti kooperatyvams vežti pieno toliau kaip 15 km. Taip buvo siekiama sudaryti sąlygas pieno perdirbimo įmonėms, turinčioms supirkimo punktus, supirkti daugiau žaliavinio pieno. Kooperatyvo nariai nė už ką nenorėjo sutikti, kad jie neturi teisės vežti pieno savo transportu ten, kur nori.

„Mes ilgai aiškinome Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovams, kad kooperatyvo automobiliai – jo narių nuosavybė, bet tikrai nebūtume įtikinę, jei ne pieno supirkimo kooperatyvams ėmusi atstovauti asociacija „Kooperacijos kelias“. Kai esi vienas ir mažas, negali tikėtis, kad kas nors tau padės, todėl mūsų kooperatyvo nariai vieningai nutarė, jog turime tapti asociacijos nariu“, – sakė E. Petrylienė.

Taip pat vieningai visuotiniame susirinkime kooperatyvo „Panemunys“ nariai pareiškė pasitikėjimą valdyba ir pirmininke. Jei nenori nuostolių, įsisukusio rato nevalia stabdyti.

Paviliojo daugiau žadantys

Kooperacijos metais, atrodo, sprendžiasi ir žemės ūkio kooperatyvo „Aruodai“ likimas. Išgyvenęs ir pakilimą, ir nuopuolį, grūdų augintojų kooperatyvas šiemet atsidūrė ties riba, tačiau susirinkę jo nariai nusprendė dirbti toliau.

Visuomeniniais pagrindais kooperatyvo direktoriumi dirbantis ūkininkas Egidijus Giedraitis įsitikinęs, kad „Aruodai“ pakils iš ekonominio nuosmukio duobės, nes žemę dirbantys žmonės mato kooperacijos naudą.

Išaugęs iš žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Jurbarko ūkininkas“, kooperatyvas „Aruodai“ dar ne taip seniai turėjo net 60 narių, o jo metinė apyvarta siekė 3 mln. Lt. Vos prieš keletą metų kooperatyve dirbo 10 žmonių, jame buvo įkurta net statybininkų brigada. Didžiules viltis grūdų augintojai dėjo į didžiausią savo pirkinį – 160 tūkst. Lt kainavusius 3 tūkst. t talpos grūdų sandėlius.

Bėda atėjo netikėtai: didelius grūdinių kultūrų plotus auginusiems ūkininkams sunkmečio pradžioje grūdus superkančios įmonės pasiūlė ypač palankiomis sąlygomis aprūpinti trąšomis, augalų apsaugos priemonėmis – ir, žinoma, nupirko jų užaugintą derlių.

„Dėl trumpalaikės naudos kooperatyvo nariams kooperatyvas pasidarė nereikalingas. Kadangi Kooperacijos įstatyme numatyta, kad kooperatyvo nariai turi vykdyti apyvartą per kooperatyvą, su tais žmonėmis teko atsisveikinti. Kai kurie iš jų dabar vėl skambina, prašo parduoti trąšų, tačiau šiuo metu mes dirbame tik su tais, kurie yra kooperatyvo nariai ir, patikėkite, siūlome jiems kur kas geresnes sąlygas nei firmos, todėl manau, kad kooperatyvo sumažėjimas yra laikinas dalykas“, – įsitikinęs E. Giedraitis.

Pasak nuo pat kooperatyvo įsikūrimo jo nariu buvusio ūkininko, užsienio kooperatyvų patirtis rodo, kad bendram darbui kenkia pernelyg maži įsipareigojimai. Stodami į grūdų augintojų kooperatyvą ūkininkai sumokėdavo vos 150 Lt pajų, todėl kam nors pasiūlius didesnę grūdų kainą lengvai pasuko į šoną. Kad to neatsitiktų dar kartą, žemės ūkio kooperatyvo „Aruodai“ nariai nusprendė, kad pajus turi būti 5000 Lt.

Išsiskirstyti nesiryžo

Taigi šių metų pradžioje 15 kooperatyvo „Aruodai“ narių nusprendė nesiskirstyti. Jų neišgąsdino net tai, kad jau keleri metai kooperatyvas dirba nuostolingai, apyvarta nesiekia net 900 tūkst. Lt, ir pirmiausia tenka galvoti ne apie plėtrą, o apie taupymą, nes pastaruoju metu kooperatyvas uždirbdavo vien nuostolius. Vis dėlto E. Giedraitis nelinkęs jų sureikšminti.

„Laimei, neturėjome paėmę paskolų – likome skolingi tik savo nariams, todėl nuostolis yra daugiau teorinis. Taip, bankrotas būtų įmanomas, nes kooperatyvo turto vertė vis dar neperskaičiuota, tačiau ką reiškia 20 tūkst. Lt nuostolis, kai vien grūdų sandėlių vertė dabar yra ne mažesnė nei 800 tūkst. Lt“, – svarstė E. Giedraitis.

Pasak jo, būtent bendras turtas ir išgelbėjo „Aruodus“ nuo panaikinimo. Nors nemažai kooperatyve likusių ūkininkų ataskaitiniame susirinkime bandė teigti, jog sandėlius reikia parduoti, kai atėjo laikas balduoti už šį pasiūlymą, nepakilo nė viena ranka. „Mes vis dar tikime kooperacijos nauda, nors per 12 metų įsitikinau, kad kooperatyvams reikia stebukladarių. O jų sunku rasti“, – neslepia E. Giedraitis.

Kiekvienas iš 15 kooperatyve likusių ūkininkų augina nuo 150 iki 300 ha grūdinių kultūrų. Pasak E. Giedraičio, toks kooperatyvas negali būti konkurencingas grūdų rinkos dalyvis, nes aiškiai yra per mažas. Stipriausi Europos kooperatyvai apima didžiąją dalį šalių, todėl Lietuvoje negalėtų būti daugiau kaip vienas grūdų augintojų kooperatyvas. „Kai 2004 metais rengėme Jurbarko rajono strateginį planą, numatėme įkurti kuo daugiau kooperatyvų. Dabar matau, kad tai visiška nesąmonė, nes stiprus gali būti tik didelis kooperatyvas“, – tikina E. Giedraitis.

„Aruodai“, pasak jo, ne kartą bandė jungtis prie didesnių kooperatyvų, tačiau kaskart nesėkmingai. Kelerius metus priklausė grūdų augintojų kooperatyvus jungusiam „Kotenui“, tačiau jį į bankrotą nuvarė akcinis kapitalas. Dalyvavo steigiant kooperatyvą „Lietuviški javai“, bet ir iš to jokios naudos nebuvo. „Kooperatyvams susivienyti yra taip pat sunku, kaip ir žemdirbiams suprasti kooperacijos naudą“, – pripažįsta E. Giedraitis.

Blogiausia, kad prieš 12 metų susikūręs Jurbarko grūdų augintojų kooperatyvas niekada jokios paramos iš niekur taip ir negavo. Ir dabar vienintelė jo narių viltis – gražiai sukilę žieminiai, po lietaus smaragdine žaluma pasipuošę vasarinių javų laukai. Geras derlius žada ne tik didesnes pajamas, bet ir kooperatyvo atsigavimą. Juk bendri „Aruodai“ Jurbarko ūkininkų kol kas dar niekada nenuvylė.

Daiva BARTKIENĖ