Kultūros centrai: pirmieji metai po reformos (3)

Prieš metus įvykdžius Jurbarko rajono savivaldybės kultūros centro reformą, rajone veikia penki kultūros centrai. Kaip ir kiekvienas pokytis, šis irgi turėjo ir pritariančiųjų, ir priešininkų, bet, atrodo, niekas nesugriuvo – kultūros centrai veikia, tebegyvuoja seni, atsirado ir naujų meno mėgėjų kolektyvų, vyksta renginiai, o nauji darbuotojai ieško naujų veiklos formų. Kalbiname Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorių Arvydą Griškų, kuris nestokoja optimizmo ir teigia, kad dejuojančių niekas nemėgsta, o pinigai ateina bedirbant.

Prieš metus įsteigtas Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras atsirado ne tuščioje vietoje (prieš tai buvo Smalininkų ir Viešvilės kultūros centrai). Kokį palikimą radote, ką naujo per metus pavyko sukurti?

Radau tradicijas turinčių kolektyvų: II kategoriją pagal Lietuvos liaudies kultūros centro vertinimą turintį mėgėjų teatrą „Ąžuolynė“, III kategorijos kapelą „Smalinė“, mišrų vokalinį ansamblį, kuris dabar vadinasi „Vėtrungė“, vaikų ir suaugusiųjų dailės studijas. Kultūros centro pastatas Viešvilėje tvarkingas, lyginant su kai kuriais kitais rajone – labai geras. Smalininkuose buvo siūloma atsisakyti didelio pastato ir kraustytis į technologijų ir verslo mokyklą, bet mūsų nuostata buvo kitokia – norėjome turėti ir savo namus, ir išsaugoti tą pastatą veikiantį, nes jis istoriškai vertingas, yra architektūros paminklas.

Kaip apibūdintumėt savo vadovaujamo kultūros centro misiją? Ar daugiakryptėje veikloje galite išskirti svarbiausią kryptį?

Svarbiausia – pasakyti šio krašto žmonėms, kad jie yra Mažosios Lietuvos gyventojai, kad žinotų istoriją, papročius. Jie jau nėra nei žemaičiai, nei kas kitas. Turim išlikusį materialųjį paveldą, kalbos dalykų, yra šio krašto vėliava – kodėl to nepanaudojus ir nepasididžiavus?

Ko nori ir tikisi gyventojai iš kultūros centro? Ar žmonės ateina, ar jūs turite eiti į žmones ieškodami būdų sudominti, pritraukti, kad jūsų vadovaujama įstaiga būtų jiems reikalinga?

Apklausų nerengėme, bet per metus išryškėjo, kad kultūros centras turi suteikti įvairaus amžiaus gyventojams galimybę tenkinti kultūrinius ir saviraiškos poreikius. Vaikų edukacija – labai svarbi. Viešvilėje veikia Eglės Untulytės vadovaujama vaikų dailės studija, Smalininkuose režisierė Nijolė Aleksienė neseniai įkūrė vaikų teatrą „Gilė“ – vaikai mokosi, bendrauja, geria arbatą – to jiems reikia. Gilias tradicijas puoselėja ir veiklą plečia Viešvilės suaugusiųjų dailės studija. Ir prieš tai buvusio, tik kultūros centrui nepriklausiusio kolektyvo pagrindu choreografė Ilona Gudavičienė subūrė šokių kolektyvą „Skalva“, kuris dabar yra didžiausias ir labai noriai dirbantis mūsų meno mėgėjų kolektyvas. Taip ir turėtų būti – žmonės turi norėti ateiti į kultūros centrą, su priprašytais nedaug tenuveiksi. Kad norėtų, nemažai priklauso ir nuo darbuotojų, ne tik nuo jų profesionalumo, bet ir asmeninių savybių.

Yra labai iniciatyvių žmonių, kurie ateina ir su pasiūlymais, ir padėti nudirbti organizacinius bei ūkinius darbus. Neseniai Smalininkuose susibūrė grupelė, pasivadinusi Mažosios Lietuvos kultūros gelbėjimo komitetu. Šie žmonės nori patys geriau pažinti ir padėti kitiems, pirmiausia vietiniams gyventojams, sužinoti, kuo turtingas buvo ir dabar yra kraštas, kuriame gyvena. Komitetas planuoja nuveikti ir labai konkrečių darbų, pavyzdžiui, atnaujinti prie uosto buvusį grindinį. Įkvėpti gyvybės senajam uostui – visų mūsų noras. Vasaros pradžioje čia vyko gyvo garso koncertas ir tai, be abejo, taps tradicija.

Tik pabrėžiu, kad nei kultūros centras, nei įsteigtasis komitetas nesiekia būti nei bendruomenės centro, nei mokyklų ar dar kieno nors konkurentu, norime būti partneriai ir bendradarbiai.

Kaip sekasi bendradarbiauti su paminėtomis ir kitomis įstaigomis, kas yra jūsų didžiausi pagalbininkai?

Santykiai puikūs – ir su abiem seniūnijom, kurios padeda prie ūkinių darbų ir rengiant šventes, su bendruomenėmis, mokyklomis, religinėmis bendruomenėmis. Pagalbos neatsako didžiausia šiame krašte verslo įmonė „Jurlota“, kiek žinau, sena kultūros rėmėja, ir kiti. Tik nemanau, kad kultūros centras yra prašytojas. Esam lygiateisiai partneriai, nes mes irgi turime ką duoti – galime užleisti savo salę, surengti šventę, renginį, pasiūlyti koncertą.

Ar naujai įsteigtame kultūros centre dirba ir nauji darbuotojai? Kiek iš viso darbuotojų, kokie specialistai dirba ir ką?

Darbuotojų problemos nėra – visi etatai užimti, dirbam 8 žmonės, iš jų 6 – kūrybiniai darbuotojai, ir visais esu patenkintas. Be jau minėtųjų, kultūros renginių vadybininku dirba Arvydas Karosas. Po motinystės atostogų sugrįš Kristina Martinaitytė-Glinskienė, nors jos vadovaujamos „Vėtrungės“ veikla nėra nutrūkusi, tikimės, kad ir Valdas Žemaitis, dėl kurio ligos kapela „Smalinė“ ir merginų vokalinis ansamblis laikinai veiklą sustabdė.

Pakalbėkim apie materiją. Ar ir jūs, kaip dauguma su kultūra susijusių žmonių, sakote – pinigų nėra, o be pinigų nieko nepadarysi? Kokia įstaigos materialinė bazė? Ar iš savivaldybės skirto finansavimo užtenka tik darbuotojų atlyginimams, ar ir dar kam nors? Iš kur dar prasimanote pinigų kultūriniams bendruomenės poreikiams tenkinti?

Pinigų pertekę nesam, atlyginimams užtenka. Renginiams iš įvairių programų skiria lėšų ir savivaldybė, yra daug kitokių fondų. Žinoma, jie dabar nėra labai dosnūs, bet jei sugebėsi sugalvoti ir pateikti tikrai įdomią ir svarbią idėją – pinigų atsiras.

Renginių visur gal net per daug, užtektų masinių seniūnijose po 1-2, bet tikrai gerų. Manau, kad pas mus tokie yra „Ąžuolynės“ teatrų festivalis, Joninės, Užgavėnės, Vaikų gynimo diena.

Į kaimus dabar važiuoja daug atlikėjų, siūlančių savo programas, bet ne į visus renginius susirenka žmonių, juk ne paslaptis, kad dauguma linkę švęsti šventes ant sofutės priešais televizorių. Manau, kad verta pavargti agituojant ir kviečiant žmones ateiti į aukšto meninio lygio renginius, o ne vaikščioti per kiemus padedant uždirbti pinigus popsui.

Direktoriui tenka būti ir ūkvedžiu, o dirba darbo biržos siųsti smalininkiečiai – ir dirba labai gerai. Suremontavo laiptus ir langus, pasiruošėme žiemai malkų, iššveitė patalpas, kurios ne visos kol kas naudojamos. Per vasarą įrengsime dar dvi – ekspozicijų salę, tokios Smalininkuose iki šiol nėra. Kitoje rengiame klasę, nes iki 1983-ųjų metų tame pastate buvo vidurinė mokykla. Viena abiturientų klasė, suvažiavusi į susitikimą, jau buvo atėjusi, susėdo į tų laikų suolus ir prisiminė savo mokyklinius metus. Dabartiniams mokiniams čia galės vykti pamokos apie Mažosios Lietuvos ir Smalininkų istoriją.

Planuojame Smalininkuose atnaujinti salę, tiksliau, padaryti ją panašaus stiliaus, kokia buvo tarpukario laiku, kai čia rinkdavosi šauliai ir kitos lietuvių organizacijos. Pastato stogas geras, o rudenį sutvarkysime ir lietvamzdžius, lėšų tam skyrė rajono savivaldybė.

Taip ir verčiamės. Mano nuostata tokia – pirmiausia reikia dirbti, o pinigai ateis. Kai dirbi ne dėl pinigų, jie visada ateina.

Metus esate įstaigos direktorius. Jums ta veikla nauja. Ką įstaigos ir savo veikloje vertintumėt dešimtuku, o ką – tik ketvertu?

Vertina mokytojai ir kontrolieriai, o pačiam vertinti save sunku. Aš esu patenkintas ir darbu, ir žmonėmis, su kuriais dirbu ir bendradarbiauju. Kultūrinei veiklai pinigų per 20 nepriklausomybės metų niekada nebuvo per daug, bet dirba labai kūrybingi žmonės ir daug padaro.

Tokia optimistine gaida ir baigėme pokalbį su A. Griškumi, kuris teigia, kad kultūros centre „pirmiausia – gyvybė, o paskui ir sienas perdažysim“. Žinoma, norėtųsi, kad to „paskui“ nereikėtų labai ilgai laukti. O jūs, gerbiami skaitytojai, nuomonę apie kultūrą kaime ir naujųjų kultūros centrų veiklą galite pareikšti tinklapyje , šio straipsnio komentaruose.

Danutė KAROPČIKIENĖ