Keliaujant iš Jurbarko Kauno link visais metų laikais žavi pakelės gamtos vaizdai. Nemuno kranto peizažą kas 10–12 kilometrų puošia dar viduramžiais įkurtų dvarų vietose išaugę jaukūs miesteliai. Stabtelėkime šįkart ant aukšto Nemuno kranto ir pažiūrėkime į žmones, saugančius šio krašto tradicijas.
Skirsnemunės seniūnijoje, prie Kartupėnų piliakalnio prigludusiame kaime, gimė, užaugo ir visą gyvenimą šio panemunių krašto tradicinę kultūrą puoselėja Ona Klimaitytė-Juškienė. Neabejotinai daug įtakos jos asmenybės formavimuisi turėjo istorinė-geografinė vieta. Onutei nuo vaikystės buvo gerai žinoma kiekviena lietuvių – kryžiuočių kovas menančio Kartupėnų piliakalnio pėda, jos išbraidžiotos Nemuno pakrantės, apžiūrėtas kiekvienas Panemunės pilies kampelis ir šimtmečius skaičiuojantis, legendomis apipintas parkas. Pro čia buvo bėgta į mokyklą, jaunystės metais – į gegužines, vėliau – į darbovietę. Kurį laiką Onutė gyveno ir dirbo Radviliškio rajone, tačiau meilė gimtinei parvedė ją atgal į tėviškę, paskatino statytis namus.
Pro jų langus atsiveria nuostabi Nemuno lankų panorama. Greta mūrinio namo kieme išliko geltonas medinis namas – tai Onutės tėvų Klimaičių sodyba, statyta dar tarpukario Lietuvos metais ir įrengta pagal to meto tradicijas. Čia viskas taip ir liko: senoviškai paklota lova (taip paklotas lovas dabar galima pamatyti tik etnografijos – buities muziejuose), austa lino staltiese dengtas stalas, verpimo ratelis, lankstas siūlams vyti, spintelė, skrynia. Rankomis padaryti baldai. Plytomis grįsta virtuvėlės asla. Pagal to meto madą užuolaidomis papuošti langai ir raudonžiedės palergonijos ant palangių.
Kas tai – muziejus ar gyvenamasis namas? Sodybos šeimininkė O. Juškienė sako, kad jos mama buvo puiki audėja, o tėvelis mėgo medžio darbus. Abu seniai mirę, bet jų sukurta aplinka saugoma vaikams ir vaikaičiams. Visa tai formuoja teisingą ir brandų požiūrį į tėvų, senelių, prosenelių materialiojo ir dvasinio pasaulio palikimą. Vertinga tai, kad šiame name vyksta gyvenimas, čia renkasi O. Juškienės vaikai su šeimomis, čia visad laukiami po visą Lietuvą išsibarstę jos klasės draugai. Tėvų name ir patiems jauku pabūti – ypač karštą vasaros popietės ar pavakario valandą.
Nuo mažų dienų Onutė mėgsta rankdarbius, tad jos namai išpuošti nertomis lovatiesėmis, staltiesėmis, servetėlėmis. Ne kartą jos rankdarbiais grožėjosi taikomosios dailės parodų lankytojai Pilies I kaime, Veliuonoje, Jurbarke. Onutė mėgsta ne tik nerti vąšeliu, bet ir siuvinėti. Viskas atlikta labai kruopščiai, atsakingai parinkti raštai, gražiai suderintos spalvos. Žiūrėdamas į O. Juškienės kūrinius supranti, kad subtilų skonio pajautimą išugdė iš tėvų paveldėtas kruopštumas, meilė darbui ir aplinka. Apie save Onutė sako, kad viską daro taip, kaip jaučia, intuityviai.
Jautrios sielos moteris rašo eiles, tačiau skaito jas tik patiems artimiausiems žmonėms, dar – buvusiems bendraklasiams, kurie kasmet suvažiuoja būrin iš visos Lietuvos.
O. Juškienė taip pat yra puiki kulinarinio paveldo puoselėtoja, svečius nustebinanti originaliu jų paruošimu. Ragaišiui kepti pasirūpina malūne sumaltų miltų, daugumą patiekalų gamina pagal mamos receptus ir akylai saugo Kartupėnų kaimo šeimininkių tradicijas.
Regina Kliukienė
Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė
