Jurbarko krašto šventės pagrindinė diena, rugpjūčio 24-oji, prasidėjo neįprastoje erdvėje – Vinco Grybo memorialinio muziejaus kieme. Išradingosios muziejaus darbuotojos drauge su menui neabejingais jurbarkiečiais įgyvendino grandiozinį planą – nuo šiol muziejaus pievelėje parko lankytojus pasitiks miesto legendos personažai – milžinai Juras ir Barkus.
Paprašė idėjos
Dar pavasarį į Jurbarko r. savivaldybėje surengtą pasitarimą dėl Jurbarko krašto šventės buvo pakviesta ir Vinco Grybo memorialinio muziejaus vedėja, menininkė Rasa Grybaitė. „Paskutinį kartą į mus iš savivaldybės kreipėsi prieš gerą dešimtmetį, kai kultūrai vadovavo Radeta Savickienė. Po to būdavome neaktualūs ir likdavome už šventės ribų. Keista buvo, kai pakvietė į pasitarimą. Nuėjau ten be minčių ir idėjų“, – sako R. Grybaitė.
Susitikime jos buvo paprašyta pagalvoti, kaip prie šventės kūrimo galėtų prisidėti muziejus. „Besvarstant, kas tai galėtų būti, Gabija pametėjo idėją, kad reikia sukurti naują objektą, kuris trauktų žmones, prie jo fotografuotųsi, kaip jau dešimtmetį pievelėje prie muziejaus stovintys paveikslai. Abiem toptelėjo mintis apie milžinų skulptūras“, – kaip kalbantis su kolege Gabija Viduolyte gimė idėja prisimena R. Grybaitė. Kad tai turėtų būti skulptūros, nebuvo abejonių, o idėja statyti būtent Juro ir Barkaus figūras atrodė neįpareigojanti, nieko negalinti įžeisti – tai tik legenda ir išgalvoti jos herojai.
„Lekėčiuose, keramikos dirbtuvėse mačiau kompoziciją iš šakaliukų. Pamanėme, kad tokia medžiaga būtų labai tinkama ir skulptūroms“, – sako V. Grybo memorialinio muziejaus muziejininkė-edukatorė G. Viduolytė. Skulptūros turėjo priminti senovės Atlantus, būti monumentalios ir nekelti vaizdinio triukšmo. R. Grybaitė nupiešė vizualizaciją.
Dar prieš idėjos pristatymą jos autorės sulaukė palaikymo – projektu susižavėjo pasirengimo šventei komisijoje dirbę Jurbarko r. savivaldybės administracijos darbuotojai Audronė Stoškienė ir Lukas Bakšys. „Jie mūsų idėją „atstovėjo“, – juokiasi R. Grybaitė.
G. Viduolytė dėkinga ir Jurbarko kultūros centro kultūrinių renginių organizatoriui Gintarui Zareckui. „Gintaras palaikė mūsų lauko paveikslų idėją 2011 m., kai ja niekas netikėjo, juos įtraukdavo į mieste vykstančių orientacinių žaidimų maršrutus, palaikė ir dabar“, – sako G. Viduolytė.
Pinigų neužteko
Menininkes neramino projekto finansavimas, nes kuriant lauko paveikslus jiems pinigų teko ieškoti pas privačius rėmėjus – su istoriniais kostiumais supažindinančią ekspoziciją finansavo MB „Virmalda“, UAB „Gelgaudiškio gelžbetonis“, dažų gamintojai iš Vilkaviškio.
Buvo sudaryta pirminė skulptūrų gamybos sąmata. „Mūsų savivaldybėje vis klausė, ar ji nepadidinta. Deja, ji buvo gerokai per maža, nes teko keisti medžiagą iš kurios skulptūros bus gaminamos“, – pasakoja R.Grybaitė. Sąmata buvo paskaičiuota, įtraukiant konstrukcijos gamybą ir medžiagas, o šakaliukais turėjo pasirūpinti pačios menininkės. Nusprendus gaminti milžinus iš vielos tinklo, sąmata išaugo.
Savivaldybė projektui įgyvendinti skyrė 1000 Eur. Dar už 400 Eur buvo nuspręsta surengti atidarymo koncertą. „Grupės „Ritmas kitaip“ vieną iš narių mačiau dailininkės Michalinos Banaitienės garbei surengtoje parodoje. Įsidėmėjau ir laukiau progos. Įvairių mušamųjų garsai, manau, labai tiko prie milžinų skulptūrų“, – sako R. Grybaitė, koncertuoti atidaryme pakvietusi įvairiausius daiktus, kaip mušamuosius instrumentus, naudojančią šiauliečių grupę.
Kad projektas dėl per menko finansavimo nežlugtų, vėl pasirūpino UAB „Gelgaudiškio gelžbetonis“ direktorius Edmundas Rinkevičius, skyręs dar tiek pat, kiek savivaldybė – 1 tūkst. Eur. Porą šimtų eurų teko pridėti ir pačiam muziejui.
Iš vielos
„Medinukų rišiniai – įspūdingi, ir medkirčiams milžinams labai būtų tikę, tačiau jiems surišti reikia labai daug laiko. Mes jo neturėjome. Kurti skulptūras kvietėme smūginę stovyklą – negalėjome išsiplėsti dirbdami. Todėl rinkomės vielos tinklą, vadinamą „chicken wire“ arba „rabbit wire“. Iš šios medžiagos įspūdingas skulptūras Londono Tower pilyje yra sukūrusi britų menininkė Kendra Haste“, – sako R. Grybaitė.
Menininkė juokiasi, kad angliški tinklo pavadinimai leido surasti daug filmukų Youtube kanale, iš kurių buvo galima pasimokyti dirbti su šia medžiaga. Tai ir darė būsimi skulptūros kūrėjai dar prieš pradėdami darbą.
Ši medžiaga gana plastiška, ne tokia sunki, kaip akmuo, medžio ar plieno luitas, permatoma, todėl buvo galima išvengti vaizdinio triukšmo. „Tas tinklas lyg yra, lyg jo nėra, kaip ir legenda: ateina ir išeina. Milžinai – persišviečia, matyti už jų esantis pastatas. Pati erdvė prie muziejaus yra vertybė – ją reikia saugoti“, – sako menininkė R. Grybaitė. Dėl medžiagos pasirinkimo jurbarkiečius pagyrė ir kūrybinio proceso metu muziejuje apsilankiusi Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė.
Maža armija
„Stoviu dabar prieš jus viena, bet noriu čia pakviesti visą savo mažą, užsispyrusią armiją, be kurios nieko nebūtų įvykę. Visą savaitę, nuo ryto iki vakaro jie atidavė savo jėgas, nervą, užsispyrimą, energiją, dirbo ir sukūrė šiuos du labai svarbius milžinus. Tų žmonių pirštai ištinę, rankos iki alkūnių subraižytos. Be jūsų nebūtų įmanoma to padaryti“, – atidengiant Juro ir Barkaus skulptūras sakė R. Grybaitė.
Kadangi savivaldybės pinigai buvo skirti iš jaunimui skirtų programų, nemažą dalį kūrybinės stovyklos dalyvių sudarė jaunimas. „Sandra atsivedė Saulenę, Romutė Gervylienė – Kasparą, Jurgita – Augustiną, prisijungė Gabijos vaikai Indrė ir Marius, mano sesers Rūtos – Kristė ir Eglė. Labai dėkinga esu tiesiog į parką atvažiavusiam ir pasiūliusiam pagalbą Irmantui Norkūnui“, – jaunuosius kūrėjus vardija R. Grybaitė.
Indrė ir Marius Jasiūnai bei Kristė ir Eglė Blažiūnaitės, pasak jų pačių, laiką prie skulptūrų leido paprašyti Rasytės. „Rasytė paprašė, tai ir darom, ką reikia“, – tvirtina jaunuoliai. Labiausiai galimybe prisidėti kuriant skulptūras džiaugėsi Eglė. Klaipėdoje gyvenanti dvyliktokė mokosi Eduardo Balsio menų gimnazijoje ir pasirinko studijuoti skulptūrą. „Sunku, bet įdomu. Labai patinka komandinis darbas, taip pat pačių skulptūrų kūrybai reikalingas erdvinis mąstymas. Čia man – gera praktika“, – džiaugėsi E. Blažiūnaitė.
Indrė prie skulptūrų praleido visą savaitę – nuo ryto iki vakaro. Mergina vasarą dirba muziejuje, tad savo darbo laiką skyrė ir skulptūroms gaminti. „Dirbam, ką visi – karpom tinklus, raišiojam su vielutėmis, tvirtiname prie milžinų, formuojam raumenis“, – sako būsima gimnazistė.
Kristė prie skulptūrų atskuba turėdama laiko. Klaipėdiškė devintokė dar padėjo R. Grybaitei gaminti vitražus. „Čia ir fizinio, ir kūrybinio darbo yra. Šiaip nieko bendro su menu neturiu. Ką Rasytė pasako, tą ir darau“, – juokėsi K. Blažiūnaitė. Su merginomis prie skulptūrų dirbo ir Kristės bei Eglės mama Rūta.
Dar mažiau su menu bendro sakė turintis Marius, šiemet įstojęs į Kauno technologijos universitetą studijuoti programų sistemų. „Jei reikia sunkesnes armatūras panešioti, tą ir darau, o šiaip – tą patį, ką ir merginos. Darbas man visai patinka. Reikia padėti Rasytei. Šiandien darysim šonkaulius“, – pakalbintas kūrybinio proceso įkarštyje sakė M. Jasiūnas.
Didelį darbą atliko Indrės ir Mariaus tėtis Kęstutis Jasiūnas. „Kęstutis pagamino visą karkasą, suvirino, įtvirtino. Naudojo savo įrankius, pastoliai taip pat jo. Virinti jis mokėsi pas profesionalus, nors tai nėra jo profesija. Į parką užsukęs inžinierius labai gyrė skulptūrų karkasą ir įtvirtinimą“, – tikina R. Grybaitė.
Svariausia jėga kūrybiniame procese tapo suaugusiųjų dailės studijos lankytojos – vienos parke triūsė kiaurą dieną, kitos atbėgdavo po ar prieš darbą, trečios bent raugintų agurkų darbininkams atnešdavo. R. Grybaitė vardija moteris, kurios rado laiko prisidėti kuriant legendinius milžinus: Odeta Kniečiūnienė, Daiva Mockienė, Romarika Pikelienė, Alma Budrytė-Busch, Jurgita Davidavičienė, Jolanta Tamošaitienė, Daina Tolpežnikienė, Laima Mickūnienė, Ramutė Bakanienė, Romutė Gervylienė, Vilmanta Šulskienė, Sandra Mielkaitytė, Onutė Siaurusaitienė.
Bendruomenės kūrinys
Projektą Jurui ir Barkui sukūrė R. Grybaitė. Pagal jį milžinai parko pievelėje tvirtai įsirėmė kojomis. „Jie tampa ir edukacijos dalimi. Ne visi čia užsukę žino miesto legendą. Dabar gali perskaityti. Milžinus geriausiai žino moksleiviai. Pakartojome ir geografijos žinias, kol išsiaiškinome, kuriame krante, kuris milžinas stovi“, – juokiasi G. Viduolytė.
„Rinkomės archainių, graikiškų skulptūrų stilių. Milžinai turėjo būti statiški, monumentalūs, turintys daug jėgos. Manau, jiems emocijos nederėtų. Buvo nuomonių, kad jie galėtų būti judesyje, bet nemanau, kad skulptūras reikia animuoti“, – savo idėją dėsto R. Grybaitė.
Juro ir Barkaus, kurių galvos siekia per 5 m, o iškeltos rankos – ir 6 m aukštį, kūnai suformuoti ant metalinio karkaso ir kelių sluoksnių vielinės tvoros. „Sunkiausia buvo atradimai. Pirmą pėdą darėme pusantros dienos. Tie pirmieji bandymai, žingsniai. Kiek sluoksnių dėti? Galvas padarėme ant žemės, kai užkėlėme, pasirodė, kad jos labai persišviečia, teko užsilipus ant pastolių dar vynioti tinklo sluoksnių. O ir tinklas skirtingų gamintojų skiriasi“, – pasakoja R. Grybaitė. Menininkai vielinį tinklą išpirko visose parduotuvėse Jurbarke, Šakiuose, Tauragėje ir Kaune.
„Šios skulptūros – bendruomenės iniciatyva, ne meno kūrinys. Mes nesame profesionalai. Todėl su jomis galima elgtis laisviau. Gal net lemputėmis Kalėdoms papuošti“, – šypsosi G. Viduolytė. Muziejininkė įsitikinusi, kad savivaldybės skiriamos lėšos šventėms turėtų didesne dalimi tekti produktui, kuris turi išliekamąją vertę, ne tik dainoms ir šokiams.
Pasak R. Grybaitės, skulptūros ilgaamžės – stovės ne amžinai, bet gana ilgai, ir bus įdomu stebėti, kaip keisis pats tinklas – apkris lapais, sniegu, samanos. Ir tol, kol stovės, bus miesto simboliu, galbūt sukursiančiu naują tradiciją – atvykus į Jurbarką būtinai paliesti milžinus ir taip sulaukti milžiniškos sėkmės ir laimės.
Jūratė Stanaitienė
