Geros žinios sklinda greitai – Lietuvos miškai saugomi geriausiai pasaulyje. Taip mūsų šalies valstybinių urėdijų veiklą įvertino Jeilio (JAV) universiteto mokslininkai, apibendrinę 132 pasaulio valstybių pastarųjų dešimties metų duomenis pagal Aplinkos gerovės indeksą. O šalyje savo kokybe ir branda išsiskiria Jurbarko urėdijos miškai. Tą nulėmė maždaug prieš šimtmetį šiuose kraštuose gyvenusių ir dirbusių miškininkų veikla.
„Tai kiek netikėtas įvertinimas, – pripažino Jurbarko miškų urėdas Faustas Bakys. – Valstybės miškus prižiūrintiems miškininkams pastaraisiais metais teko atlaikyti ne vieną gerai suregztą priekaištų ir intrigų ataką, klaidinančią visuomenę, menkinančią ne tik miškininkų darbą, bet ir tarptautinį Lietuvos prestižą. To užmojai buvo aiškūs – privatizuoti neva blogai tvarkomus valstybinius miškus. Šiuos takus mynė net Žemės ūkio, Ūkio ministerijos, o Laisvosios rinkos instituto ekspertų pozicija buvo tiesiog destrukcinė. Gal dabar galėsime dirbti ramiau, nes šis pripažinimas ir mūsų darbo įvertinimas atmetė tokius priekaištus, paversdamas juos niekiniais nuo pat pradžių.“
Spalio 24 d. Ūkio ministerijoje įvyko susitikimas su viceministru Adomu Audicku. Miškininkai, Žaliųjų judėjimo atstovai dar kartą kėlė nenaujas problemas, tikėdamiesi, kad Ūkio ministerija supras Lietuvos valstybinių miškų ir miškininkų pripažinimą, atsisakys dirbtinių priekaištų, atsižvelgs į bereikalingus formalius reikalavimus, menkinančius urėdijų veiklos pasiekimus.
Dešimt metų kaupti ir dabar Jeilio (JAV) universiteto mokslininkų įvertinti Aplinkos gerovės indeksai miškininkystės pavyzdžiu dažniausiai nurodomą Švediją nustūmė į 64-tą vietą, mūsų kaimynę Latviją į 32-ą. Geriausiai pasaulyje tvarkomų miškų kryptis pasikeitė iš esmės: patirties ieškoti reikia ne užsienio šalyse, o Lietuvoje.
Pasak F. Bakio, gerai žinodami šalies miškų būklę galime tik nusistebėti mažesniu Rusijos, Švedijos miškininkų darbo įvertinimu. Vien tik šių mums artimesnių šalių miškai nepalyginamai didesni ir ženkliai įtakojantys pasaulio klimatą. Tuo tarpu Lietuva – tik mažas taškelis pasaulyje. Tačiau vertinant miškus svarbu ne tik jų masyvai, bet ir požiūris į kiekvieną medį. Tai gerai žinoma tik siauresniam specialistų ratui, ypač FSC sertifikato vertintojams, matantiems, kas ir kaip vyksta svetur.
FSC sertifikatas, kuriuo pagal aukščiausius reikalavimus įvertinti Lietuvos miškai, – prestižinis ne tik miškininkams, bet ir valstybei. Mūsų kaimynai latviai, praradę FSC sertifikatą, gali kaltinti tik save – pernelyg daug buvo paaukota vien dėl ekonominių pagundų, rinkos liberalizavimo idėjų ir kitų šalių medienos apdirbimo pramonininkų įtakos.
Jurbarko miškų urėdija pagal apibendrintus veiklos rezultatus nuolat yra geriausių šalies urėdijų dešimtuke. Kaip teigia F. Bakys, Jurbarko urėdijos miškai pramoniniai, bet ir juose daug dėmesio skirta miško paveldui – kertinėms miško buveinėms – išsaugoti. Atsisakoma didelių plynų kirtimų, kuriais anksčiau buvo kertamos beveik visos biržės. Medienos pirkėjai seniai įvertino urėdijoje parduodamą medieną – ji yra pastebimai geresnės kokybės negu kituose Lietuvos miškuose.
Tam įtakos, F. Bakio nuomone, turi dar vokiečių miškininkų ir selekcininkų palikimas vakarinėje rajono ir urėdijos dalyje. Jis juntamas būtent kaip tik dabar, kai maždaug prieš šimtmetį sodinti medžiai pasiekė brandą. Šiuo palikimu domisi mokslininkai ir praktikai. Mat urėdijos Viešvilės medelyne seniai iš vietinių atrinktų medžių sėklų auginami pušų, eglių, ąžuolų ir kitų medžių sodinukai, pasižymintys spartesniu augimu ir geresne medienos kokybe. Medelyne pasėti ir išdygę sodinukai auga išskirtinėmis sąlygomis, jie pasižymi didesne augimo energija ir ją išsaugo perkelti į naują vietą. Pastebėta ir kita svarbi ypatybė – medelyne užauginti sodinukai atsparesni ligoms ir medžių kenkėjams. Tai pasiekta planingu urėdijos ir visos šalies miškininkų darbu. „Mes tiesiog negalime dirbti blogai, – patikino F. Bakys. – Miškininkystės praktika ir mokslas Lietuvoje žengia greta, mūsų darbe įdiegtos ne tik mokslininkų rekomendacijos, darbo metodikos, bet ir jų kontrolės sistema. Savo klaidas miškininkai paprastai pamato po metų ar dar vėliau, todėl geriau jų išvengti, nors visko numatyti besikeičiančioje gamtoje neįmanoma. Tam ir yra ryšys tarp mokslo ir praktikos, kuriuo remiamės kasdieniame darbe.“
Urėdijoje kasmet padidėja miškų plotas – užsodinamos laukymės, miškų pievos, buvusių sodybų teritorijos. Miškininkams didelių pastangų prireikia užsodinant durpingus dirvožemius, aukštapelkes, kuriose augalams nelengva įsitvirtinti. Todėl ieškotas ir surastas būdas šiai problemai įveikti: medelyne įrengtas eksperimentinis uždengtas plotas, kuriame indeliuose auginama apie 20000 augalų. Šis uždara šaknų sistema pavadintas auginimo būdas turi daug privalumų – augalus galima sodinti neatsižvelgus į gamtos kalendorių, medeliai kur kas patikimiau įsitvirtina ir lengviau auga naujoje vietoje.
Tiesa, šis daigų auginimo būdas reikalauja daugiau darbo ir lėšų, tačiau investicija perspektyvi, urėdijos specialistai ruošiasi tokiais sodmenimis apsirūpinti patys. Pavyzdžiui, kaimynai lenkai netoli Suvalkų įrengė didžiulį medelyną, kuriame sodinukai auginami būtent tokiu būdu. Jurbarko urėdijos miškininkai, bendradarbiaudami su Dubravos eksperimentine mokomąja girininkija, stengiasi įdiegti pažangiausias naujoves.
Valstybinės urėdijos tuo ir išsiskiria, kad dirba numatydamos perspektyvas ne tik dešimtmečiui, bet ir dar toliau. Tuo tarpu Lietuvoje vos ne pusė miškų privatizuota, bet dar nėra nė vieno privataus medelyno. Tad produktyviausių šalies miškų ateitis vis tik priklauso nuo valstybinių urėdijų veiklos. Net ir tų pačių sodmenų privačių miškų savininkai pageidauja valstybinėse urėdijose.
Medelynams reikia nuolatinių investicijų, reikia išlaikyti specialistus, aprūpinti juos šiuolaikine technika. Tam vėl reikalingos lėšos, kurias Viešvilės medelynui urėdija skiria kasmet. Akį traukia ir sėklinių medynų plotai – būsimų miškų ateitis.
Valstybinės urėdijos daug dėmesio skiria miškų apsaugai nuo gaisrų, miško kenkėjų, ligų, miškų infrastruktūrai – keliams, grioviams, poilsiavietėms ir kitiems miškų įrenginiams – prižiūrėti ir plėtoti. Palyginus Lietuvos miškų gaisringumo rodiklius su kitų Europos šalių, aiškiai matyti, kad Lietuvoje gaisrai miškams pakenkia mažiausiai. Tai pasiekta ilgamečiu darbu, kurį palengvina šiuolaikinės kompiuterizuotos gaisrų stebėjimo technologijos. Tačiau, pasak F. Bakio, keista, kad ši technologija, nuo gaisrų sauganti ir privačius miškus, kai kam neįtinka, siekiant užvaldyti ir išgrobstyti valstybinius miškus, bandoma ją sumenkinti, sudaryti nuomonę neva Europos Sąjungos investicija panaudota neveiksmingai.
Šalies miškininkai į Lietuvos biudžetą kasmet sumoka daug mokesčių, kokių iš savo veiklos nemoka daugelio Europos šalių miškininkai, dar netgi dotuojami iš tų šalių biudžetų. Pavyzdžiui, Vokietijos miškininkai dabar išlaikomi iš biudžeto.
Kiekviena valstybė laikosi tam tikrų panašių miškininkystės standartų. Tačiau dabar jau puikiai suvokiama, kad be atodairos kertant miškus sunaikinama ne tik biologinė įvairovė, bet ir trikdoma biosferos pusiausvyra. Todėl darnus ir kompleksiškas miškininkystės tvarkymas yra ne vien miškininkų, politikų, pramonininkų, bet ir visuomenės reikalas.
Vincas Kriščiūnas
