Valstybinius miškus, anksčiau rezervuotus grąžinti buvusiems savininkams, šiemet pradėta pardavinėti aukcionuose. Tačiau pastaruoju metu imama išgirsti miškininkų perspėjimus, kad nustatyta aukcionų tvarka lyg tyčia sudaro sąlygas kai kam susigrobti valstybinius miškus. Mat aukcione neleista dalyvauti urėdijoms, o pirkėjas, sumokėjęs 10 proc. kainos, likusią sumą gali sumokėti per 10-15 metų. Po gražiu tvirtinimu, kad tokiu būdu norima padėti ūkininkams įsigyti miškų, slypi visai kiti dalykai. Iš šalyje jau parduotų 27 sklypų tik du nusipirko ūkininkai, o kitus – įvairios firmos.
Aukcionus siūlo stabdyti
Suprantama, kad per 10 ar 15 metų tie miškai bus iškirsti ir parduoti, bet dalis firmų taip ir neatsiskaičiusios su valstybe – bankrutuos ar kitaip išnyks. Todėl Seimo Kaimo reikalų komitetas siūlo sustabdyti šiuos aukcionus. Seimas turėtų svarstyti Žemės reformos įstatymo pataisas, kuriomis būtų uždrausta pirkti valstybės miškus išsimokėtinai.
Aukcionų pradžia ir mūsų rajone buvo intriguojanti – dar birželio 11 dieną rajono savivaldybėje vyko seminaras apie valstybinių miškų aukcionus, o jau birželio 24 d. pirmi trys sklypai Seredžiaus seniūnijoje parduoti.
Tąkart Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės reformos skyriaus vyriausiasis specialistas Artūras Baltrušaitis pakiliai kalbėjo apie rezervinius valstybės miškus – jų šalyje yra apie 130 tūkst. hektarų, niekaip nesulaukiančių tikrų šeimininkų. O jais galėtų tapti ūkininkai ir juridiniai asmenys, pluoštais sunešę pinigus į traškantį šalies biudžetą.
Aukcionai ir jiems teikiamų valstybinių miškų plotų projektas parengtas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio ir miškininkystės plėtra ir pritaikymo infrastruktūra“ veiklos sritį „Žemės konsolidacija“. Pardavimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu „Dėl valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo“, patvirtintas valstybinės miškų paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklės ir aukcionų organizavimo taisyklės.
Aukcionai pajudėjo. Tačiau netruko paaiškėti įdomūs dalykai. Pasak Jurbarko miškų urėdijos urėdo pavaduotojo Edmundo Mačiežos, aukcionuose ketinusios dalyvauti urėdijos iš Aplinkos ministerijos gavo paaiškinimą, kad valstybės įmonės – miškų urėdijos – tokiuose aukcionuose dalyvauti negali.
Toliau paaiškėjo, kad aukcionuose ir fiziniai asmenys nedaug ką tegali laimėti. Kainą vienu kitu tūkstančiu litų nuo pradinės atsargiai kėlę privatūs asmenys nupirko tik vieną kitą sklypą, o daugumą išsimokėtinai įsigijo vis ta pati bendrovė – UAB „Gianta“, pradinę kainą pakėlusi 2–3 kartus. Ji nupirko ir tris aukcione siūlytus valstybinės miško paskirties žemės sklypus Seredžiaus seniūnijos Paarmenio, Burbinės ir Spruktų kaimuose, kurių bendras plotas 12,7 ha.
Vos aukcionai įsibėgėjo, išsimokėtinai perkamų valstybinių miškų lyderiais tapo ne ūkininkai, kaip buvo skelbta, o įmonės. Mat miškų pirkimo būdas labai palankus: užtenka įmokėti 10 proc. miško vertės, o likusią dalį leidžiama sumokėti per 15 metų. Nors su pirkėju sudaroma hipotekos sutartis, niekas negali garantuoti, kad tiek metų žmogus gyvens ir dirbs, o mišką nupirkusi firma nebankrutuos. Pasak Jurbarko urėdijos urėdo pavaduotojo E. Mačiežos, tai puiki galimybė kirsti tokiu būdu įsigytą mišką ir pardavus medieną lengvai pasipelnyti vienadienėms bendrovėms ar įmonėms, kurios gali būti net specialiai šiam tikslui įsteigtos. Vėliau – bankrotas, visi galai kaip į vandenį. Valstybė taip ir negaus tų menamų pinigų.
Urėdijos nustumtos į šalį
Tuo tarpu ilgalaikes investicijas planuojančios valstybinės miškų urėdijos nemandagiai nustumtos į šalį ir atvertas kelias tam, kas vyksta daugumoje privačių miškų. Svarbiausias motyvas – šiandieninis pelnas, nes retas privataus miško savininkas leidžia sau prabangą mąstyti apie tvarios miškotvarkos principus, valstybės ir visuomenės interesus, ekologiją. Kokia nors konkurencija čia, pasak E. Mačiežos, nė nekvepia – žaidimas aukcionais su menama konkurencija vyksta tik į vienus vartus. Urėdo pavaduotojo įsitikinimu, įteisinus valstybinių miškų pardavimą aukcionuose išsimokėtinai, įteisintas dar vienas valstybės apgaudinėjimo būdas, sudarytos sąlygos nelygiavertei konkurencijai ir šalies miškų grobstymui.
Kilus skandalui, kad gali būti pagrobta maždaug 130 tūkst. ha miškų, imta lopyti ydingos praktikos skyles. Žemės ūkio ministerijos siūlymu, aplinkos ministro įsakymas dėl valstybinių miškų pardavimo aukcionuose ir leidimų kirsti mišką aprašas papildytas nurodymu, kad tais atvejais, kai sklypui įregistruota hipoteka, t. y. už įsigytą mišką pirkėjas likęs skolingas, Valstybinės miškų tarnybos kontrolės skyriaus teritorinis poskyris, prieš priimdamas sprendimą dėl leidimo kirsti mišką, privalo gauti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos raštišką sutikimą. Kitaip leidimas kirsti mišką neišduodamas. Tačiau tai aiškiai kertasi su mišką aukcione įsigijusio savininko teise laisvai disponuoti savo turtu. Tad, matyt, toks reikalavimas nesunkiai būtų nuginčytas arba liktų tik visuomet tenkintinas formalumas – dėl šios priežasties leidimą kirsti mišką visuomet reikėtų išduoti, nes miškas įsigytas teisėtai. Todėl imta vėl kurpti naujų taisyklių.
Ieško išeičių
Stabdžius šį kartą bando spausti Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos: leidimas aukcione įsigytą mišką kirsti negali būti išduotas, jeigu miškų ūkio paskirties žemės sklypo pirkėjas valstybei nesumokėjęs tos sklypo kainos dalies, kuri viršija individualaus turto vertinimo metu nustatytą ir ataskaitoje nurodytą žemės sklypo pardavimo kainos aukcione ir individualaus vertinimo metu nustatytos vertės skirtumo.
Toks išaiškinimas panašus į pėdų mėtymą, kai net pats karalius Saliamonas nesuprastų, ką prigalvojo. Mat tuomet, kai miško sklypo pirkėjas valstybei jau sumokėjęs kainos dalį, jam gali būti išduotas leidimas kirsti mišką tokiai vidutinei medienos rinkos vertei, kuri proporcinga sumokėtų pinigų sumai. Tačiau kas ir kaip pamatuotų tokią biržę ir nustatytų jos vertę, neaišku. Tai tikras galvosūkis ne tik miškininkams, bet ir Valstybinės miškų tarnybos kontrolės skyriaus teritorinio poskyrio specialistams ir, tarkim, net labai sąžiningam biržės matuotojui – ką ir kaip matuoti? Pasak urėdo pavaduotojo E. Mačiežos, valstybinių miškų rafinuočiausiais būdais gviešiasi tuo suinteresuotos grupuotės, o tuo tarpu aukštų valdininkų nuomonės svyruoja lyg vėjo lankstoma nendrė.
Paaiškėjus kritinei padėčiai, Žemės ūkio ministerija pasiūlė iš viso neleisti aukcionuose pirkti valstybinio miško paskirties žemės išsimokėtinai. Reikia palikti tik paprastą ir visiems suprantamą būdą – perki ir iš karto sumoki pinigus. Mat paaiškėjo, kad pagal dabar nustatytą tvarką išsimokėtinai per 10 ar 15 metų aukcionuose parduodami valstybiniai miškai vietoje laukiamo pelno valstybei per tą laiką atneš iki 200 mln. Lt nuostolių. O Seimo Kaimo reikalų komitetas siūlo iš viso stabdyti šiuos aukcionus, kol nebus pataisyti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai.
Rado aukso gyslą
Kol kas šalyje tokiuose aukcionuose jau parduota 104,3 ha valstybinių miškų, iš viso suplanuota parduoti daugiau kaip 1500 miško sklypų. Jeigu ši tvarka nebus pakeista, kai kam, bet tik ne šalies biudžetui, aukso gysla drieksis toliau. Kai žmogus ar maža įmonėlė mokesčių inspekcijai lieka skolinga litą kitą ar net centus – kyla triukšmas, o kai iš valstybinių miškų šluojami milijonai – viskas pagal valdžios nustatytą tvarką.
Valstybės rezerve, arba laisvame miškų fonde, Jurbarko rajone palikta apie 1700 ha miško, todėl ne visai tas pats, į kieno rankas jie pateks. Dabar šiuos miškus su tam tikromis išlygomis, be teisės disponuoti, prižiūri Jurbarko miškų urėdija. Galimi tik sanitariniai kirtimai, jaunuolynų ugdymo darbai, reikia rūpintis priešgaisrine apsauga, bet iš esmės tas miškas tarpsta kaip gamtos dovana.
Tačiau, Jurbarko urėdijos miškininkų požiūriu, tai irgi nėra visiškai gerai. Nors medynai auga, bet jų vertė didėja ne taip sparčiai, auga daugiau menkaverčių medžių, veši krūmai.
Dauguma privatizuoti numatytų miškų yra rytinėje rajono dalyje – Seredžiaus seniūnijoje, Dubysos slėnio šlaituose, kuriuose smulkiajam investuotojui ūkinė veikla be specialios ir nepigios technikos sudėtinga. Pasak E. Mačiežos, seniai reikia aiškumo, ir geriausia būtų, jeigu rezerviniai miškai nebūtų parduodami tokiuose abejotinuose aukcionuose, o perduoti urėdijoms, kurios už medieną gaunamomis pajamomis ne tik solidžiai papildo šalies biudžetą, bet ir garantuoja miškų ateitį. Tuo labiau kad patvirtinta Nacionalinė miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012–2020 metams programa. Joje nenumatyta iš esmės keisti valstybinių miškų valdymo struktūros, dėmesys sutelktas į miškų plėtros, miškininkystės, miškotvarkos, miškų ekonomikos ir kitas priemones, kurios duotų naudą šalies miškams ir visuomenei. Programoje akcentuojama įvairiapusė miškų nauda visuomenei, o strateginiai tikslai yra išsaugoti ir gausinti Lietuvos miškus ir jų išteklius, užtikrinti racionalų Lietuvos miškų naudojimą, didinti medynų produktyvumą, didinti miškų ekonominį efektyvumą, konkurencingumą, išsaugoti ir didinti miško ekosistemų tvarumą atsižvelgiant į jų ekologinį ir socialinį vaidmenį.
Vincas Kriščiūnas
