Linksmai nusiteikę gegužės 29 dienos rytą susirinkome mokykloje. Mes 4b klasės mokinukai iš Vytauto Didžiojo vidurinės mokyklos kartu su mažaisiais 1c klasės pirmokėliais ir mokytojomis Kristina Petkuviene ir Zita Ambrakaitiene vykome į iškylą.
Saulutei skaisčiai šviečiant nužygiavome į Jurbarko autobusų stotį. Atbirbė didelis autobusas, kuris mus pavežė iki Pašvenčio kaimo. Išlipome, o aplink – paslaptingas miškas. Tyliai šnarėjo dideli medžiai, čiulbėjo paukšteliai, paslaptį slėpė paparčiai, o čia pat šniokštė Šventosios upelis. Grožėdamiesi gamta net nepajutome, kaip nutipenome į dailininkės Lidijos Meškaitytės sodybą. Čia mus pasitiko gaivus nupjautos žolės kvapas ir dailininkės draugė Onutė Burneikienė. Ji mums patarė, kur įsiruošti stovyklavietę, ir papasakojo apie dailininkę Lidiją Meškaitytę. Jos paveikslai tapyti ypatingu būdu – taškeliais. Ji parodė dailininkės piešinius ir teptukus.
Darbais likome sužavėti. Keletas vaikų, pamatę tokius gražius piešinius panoro patys tapyti. Kol jaunųjų dailininkų piešinius džiovino saulutė, mes vaikščiojome po sodybą, apžiūrinėjome augalus. Pasidžiaugę gamta, ruošėmės kepti dešrelių.Visi įdėmiai žiūrėjome, kaip Deividas ruošėsi kurti laužą. Jis iš smulkių pagaliukų pastatė „piramidę” ir ją uždegė. Ant karštų žarijų kepėme dešreles. Skaniai pakvipo!
Nekantriai laukėmė, net seilės varvėjo. Pagaliau apskrudo. Prisikirtę dešrelių žaidėme, ridenomės po pievą, išdykavome, apžiūrėjome ir išrinkome įdomiausių, spalvingiausių piešinių tapytojus: pirmokę Korneliją, ketvirtokus Aušrinę, Kariną ir Andrių.
Atsisveikinę su sodybos prižiūrėtoja išskubėjome į Smalininkus. Pirmiausia aplankėme Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centrą. Direktorius Arvydas Griškus papasakojo, kad čia seniau buvo mokykla. Susėdome į labai senus mokyklinius suolus priešais seną mokyklinę lentą.
Kultūros centro direktorius mus pakvietė užeiti į seną seną palėpę, kurioje gyvena vaiduokliai. Suklusome! Nejaugi tai tiesa!? Užsikabaroję išgirdome keistus garsus. Lyg kažkas murmėtų, cyptų, girgždėtų… Tamsiausioje vietoje kiurksojo trys vaiduokliški sostai. Atsirado drąsuolių, kurie išdrįso į juos atsisėsti. Toliau visi keliavome prie uosto ir vandens matavimo stoties. Beeidami atkreipėme dėmesį į namų palėpių mažus langelius. Sužinojome, kad šie maži langeliai, kurie apšviečia palėpę, vadinasi – ertikis. A. Griškus papasakojo apie vandens matavimo stotį, senąjį uostą ir prie jo stovinčią medinę skulptūrą. Buvo įdomu!
Kamilė Ambrutaitytė, 4b klasė
