Pirmąjį vasaros šeštadienį Veliuonos Ramybės piliakalnis sutrinko šokiais, suskambo kapelijų muzika: čia vyko liaudiškų šokių festivalis „Veliuonos kadrilis“ – jau vienuoliktąjį kartą. Šokėjai iš Vilniaus, Panevėžio, Marijampolės, Jonavos, Tauragės, Palangos, Šakių, Smalininkų ir iš Latvijos Siguldos miesto lietaus nepabūgo ir kojų negailėjo – šoko trypė, kad kalnas net dundėjo.
„Veliuonos kadrilio“ ypatumas ir skirtumas nuo daugybės kitų festivalių tai, kad jis vyksta po dangumi, ant gražaus Ramybės piliakalnio, nuo kurio aukštybių ne tik toli matyti, bet ir šokis daug smagesnis, tarsi pakylėtas. Todėl bent kartą Veliuonoje ant kalno šokusieji veržiasi šventėn ir vėl atvažiuoti. Tiesa, po dangumi nuo dangaus ir priklausomas esi, tačiau liūtis šokėjų nuo kalno dar nė karto nenuvijo, o jei ir baudėsi koks debesėlis pakrapnoti, šokių grožybės apžavėtas šonan pasitraukė. Taip buvo ir praėjusį šeštadienį – nors dangus nuo pat ryto lietų pylė, šokėjų jis neišgąsdino, visi vienuolika kolektyvų suvažiavo, repetavo, o prieš koncertą dangus prašvito ir saulė nusišypsojo.
„Norisi nulenkti galvą tai kategorijai žmonių, kuriems tautinis šokis, tautinis kostiumas yra didelė vertybė. Dabar, kai meno saviveikla krypsta į šou, tai ypač svarbu, nes tik tautinis menas padeda gyvuoti Lietuvai. Be galo džiaugiuosi ir dėkoju, kad lietui lyjant visi kolektyvai važiavo į kalną – Ramybės kalnas traukia savo didybe ir galybe“, – nuoširdžių žodžių festivalio dalyviams negailėjo festivalio organizatorė Ada Baublienė.
„Veliuonos kadrilis“ gimė iš didelės meilės Veliuonai, o mylėti Veliuoną choreografė Ada Baublienė išmoko iš tautinių šokių kolektyvo „Veliuonietis“ įkūrėjos Leonidos Matusevičienės ir pati visus to moko. „Kiek jau pabuvojo žmonių festivaliuose nuo pat pirmojo 1999 m. iki šio! Ir visiems patinka ant Ramybės kalno, ir visi prašosi vėl atvažiuoti. Dabar jau Veliuoną visi Lietuvoje žino, nes ir „Veliuonietis“ kur benuvažiuotų pirmiausia pristato Veliuoną ir savo kraštą. Gal suvienodėjęs, gal kam pabodęs tas „Veliuonos kadrilis“, bet nelabai čia ką išmodernizuosi – tradicija yra tradicija“, – sakė A. Baublienė.
O tradicija tokia – kolektyvai suvažiuoja gerokai prieš šventės pradžią, kad spėtų ne tik pasidairyti po gražiausią Lietuvos miestelį, bet ir susišokti, surepetuoti bendrus šokius, kad ir patiems kalne trypti būtų smagu, ir žiūrovus gražus reginys nudžiugintų.
Kai spalvinga ir linksma eisena iš centrinės Veliuonos miestelio aikštės įkopė į Ramybės kalną, akys raibo nuo besiplaikstančių vėliavų ir tautinių rūbų gražumo, o kalnas atgijo ir svetingai ant savo nugaros priėmė šokėjus. Šventės vedėjai Birutė Šneiderienė ir Alvydas Šimaitis šiltais ir šmaikščiais žodžiais šildė vėsią vasaros dienos pavakarę, bet kai sutrinko pirmasis šokis, ne tik šiluma – ir karščiu alsavo kalnas.
Šventė prasidėjo tradiciniu bendru šokiu „Pasodinau ąžuolą“ – nuo jo iki paskutinio suktinio ir dar ilgiau kalnas judėjo, sukosi šokių ritmu. Čia sukosi nuolatiniai „Veliuonos kadrilio“ dalyviai – Panevėžio kultūros centro „Linas“ ir Šakių „Vijūras“ – jo pavyzdžiu kūrėsi „Veliuonietis“. Gražius šokius dovanojo Marijampolės „Lankesa“, šokėjai iš Palangos, Tauragės, Jonavos ir Vilniaus, pirmą kartą ant Ramybės kalno šoko Smalininkų „Skalva“. Iš Siguldos miesto atvykę šokėjai džiugino ir stebino latvių liaudies kūryba – mūsų kaimynų šokiai labai skiriasi nuo mūsiškių.
Moterų naujom „nažutkom“ ir vyrų auksinėm skrybėlėm iš tolo švietė – „Veliuonietis“, ansamblis, kuris visada turėjo ir tebeturi išskirtinį savo veidą. Išskirtinis ir „Veliuoniečio“ repertuaras – Veliuonos kadrilio Lietuvoje daugiau niekas nemoka. Šis autentiškas apie 45 min. trukmės šokis užimtų visą koncertą, tad choreografai pridėjo prie jo savo ranką, bet paliko liaudišką jo pobūdį ir gražius dalių pavadinimus – „Siustas“, „Paduok mergą vyrui“ ir kt.
„Veliuonietis“ pradėjo šokti su iš skrynių ištrauktais drabužiais – labai saugojom tą palikimą. Mūsų kostiumai vienspalviai, margi mes niekada nebūsime. Atpažįstami esam pagal vyrų kepures, atėjusias iš Petro Cvirkos Klangių kaimo, – užsienyje mums jas nuo galvų išpirktų. Kostiumai mūsų miestiški, kaip sakoma Juškų dainyne: „Veliuonos miestas kaip Karaliaučius, ten gražios mergelės…“– kalbėjo „Veliuoniečio“ vadovė.
Pasak A. Baublienės, festivalyje gal net ne šokis yra svarbiausia, o dvasinis žmonių susitelkimas – ir dalyvių, ir žiūrovų – ir tautinės savimonės bei patriotizmo pasireiškimas. Už tai dar 2006 m. dėkojo ir Tėvynės meilės aukurą uždegti kiekvienoje šeimoje „Veliuoniečio“ vadovei linkėjo Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas. „Veliuonietis“ savo meile tautiniam šokiui Lietuvą gražina jau kone pusę amžiaus.
Martyna Bylaitė
