1988 metų pradžioje lietuviai vis dar gyveno gilioje okupacinėje stagnacijoje. Artėjanti Vasario 16-oji tais metais vėl turėjo būti nutylėta ir pasmerkta keliais tekstais laikraščiuose, akcentuojant tariamą „revoliucinę“ Lietuvos istorijos pusę. Tačiau įvykių eigą gerokai pakoregavo tiek disidentų kvietimai, tiek JAV prezidento Ronaldo Reagano pareiškimas.
Kiekvieną Vasario 16-ąją KGB pasitikdavo su nerimu. Ir ne be pagrindo – beveik kasmet sekdavo pavienės provokacijos. Simboliška ir tai, kad okupaciniu laikotarpiu partizanų pasirašyta Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio deklaracija 1949 metų vasario 16 dieną.
Didesnių ar mažesnių provokacijų būdavo kasmet. Iškeltos vėliavos, padėtos gėlės ant Jono Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse buvo traktuojamos kaip antisovietinė veikla. Paskutinį kartą tokioje baimės atmosferoje Vasario 16-oji pasitikta būtent 1988 metais.
Tą kartą iškilmėms ruošėsi ir komunistų partija, organizavusi keistą mitingą Katedros aikštėje. Tikrąsias iškilmes ir disidentų organizuotus įvykius turėjo suvaldyti į miestus pasiųstas gausus būrys draugovininkų. Žinoma, ir tą kartą neapsieita be suėmimų. Tačiau viskas prasidėjo kiek netikėtai dar vasario 13-ąją.
1989 metų vasario 16 dienos minėjimai | Stopkadras
Paslaptingas trispalvės iškėlimas
Okupacijos laikotarpiu Lietuvoje televizija ir radijas buvo griežtai prižiūrima institucija, kuri traktuota kaip valdžios ir jos pranešimų skleidėjas. Dėl šios priežasties itin akylai buvo prižiūrimi darbuotojai, o į eterį leidžiama informacija tikrinama kelis kartus. Tačiau artėjant 1988 m. vasario 16-ajai būtent čia įvyko tuo metu neišaiškintas incidentas.
„Pažymėtina, kad š. m. vasario 14 dieną Vilniaus m. vidaus reikalų valdybos nežinybinės apsaugos skyriaus valstybinių objektų ir įstaigų apsaugos atskira milicijos kuopa, taip pat komiteto tarnybos, atsakingos už režimą, neįvykdė savo užduoties dėl patalpų apsaugos ir neparodė reikiamo budrumo, dėl ko buvo bandyta įvykdyti priešišką aktą.“
Toks dokumentas buvo išplatintas 1988 m. vasario 15 dieną radijo ir televizijos komitete. Nors tikslios incidento detalės dokumente nėra minimos, tačiau 1992 metais detaliau bus papasakotos šio įvykio aplinkybės.
Vasario 14 dieną į radijo ir televizijos komitetą keliaujantys darbuotojai pamatė penktajame devynių aukštų pastato aukšte išskleistą vis dar draudžiamą trispalvę. Tirti neeilinio įvykio įsitraukė milicija, KGB taip pat ieškojo šios diversijos pėdsakų. Pasitelkti net šunys, tačiau pėdsakus užgožė prie vėliavos išpiltas terpentinas.
Tuo metu saugumas nesugebėjo išsiaiškinti, kas įvykdė „priešišką“ aktą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę paslaptingą istoriją ryžosi papasakoti pats įvykio kaltininkas.
Už viso to stovėjo būtent pastatą saugojęs milicininkas Antanas Aginskis. 2011 metais Anapilin iškeliavęs vyras dirbo milicijoje ir buvo paskirtas saugoti televizijos ir radijo pastatų. Tvarką turėjęs užtikrinti vyras pats inicijavo tuo metu „antivalstybiniu“ traktuotą aktą.
Trispalvė ant LRT pastato | Stopkadras
Anot paties A. Aginskio, tyrimas tik nustatė, kad „vėliava buvo pasiūta užsienietiška mašina“. Lietuvai atgavus nepriklausomybę šio įvykio herojus papasakojo diversijos detales – veikė vienas, o vėliava buvo išskleista dar išvakarėse.
„Aš norėjau iškelti vėliavą propagandos redakcijoje. Vėliavą atsinešiau ryte atėjęs į darbą, pasislėpiau po marškiniais, visą laiką nešiojausi darbe iki vakaro. Žinojau, kad gali sekti, nes dirbau milicijoje. Vėliavos kelti atėjau pasibaigus įrašui radijo studijoje, palaukiau, kol sutems“, – 1992 metais pasakojo įvykio kaltininkas A. Aginskis.
Simboliškai buvo pasirinkta ir propagandos redakcija, tačiau planus teko keisti ir vėliava buvo išskleista per radijo ir televizijos devynaukštyje esantį langą. Trispalvė kabėjo iki pat ryto ir tik švintant buvo pastebėta. Tada ir prasidėjo apklausos, pėdsakų ir kaltųjų paieškos.
Antanas Aginskis | Stopkadras
Nors buvo pradėtas tyrimas, tačiau viešumoje įvykis buvo nutylimas. Apie tai daugiau skelbė tik užsienio radijo stotys. Viduje pareikšti papeikimai, tačiau tuo šis įvykis ir baigsis. Tuo metu naivu buvo tikėtis, kad daugiau nei po pusmečio trispalvė legaliai bus keliama vis dar okupuotoje Lietuvoje.
Pasmerktas imperializmas vasario 15-ąją
Vasario 16-osios šventė buvo panaikinta dar 1940 metų rugsėjo 26 dieną. Sovietmečiu nepriklausomybės diena minėta tyliai, nors drąsių pareiškimų ir pasitaikydavo – miestuose suplevėsuodavo nelegalios vėliavos, o šių įvykių kaltininkai buvo ieškomi represinių struktūrų.
Tačiau 1988 m. minėjimas turėjo būti ypatingas. Viena vertus – kalbama apie 70-ąsias svarbaus įvykio metines, kita vertus, Sovietų Sąjungoje prasidėjęs atšilimas jau buvo atvėręs ir kai kurias nepatogias temas: Stalino teroras buvo viešai aptarinėjamas, o knygynuose pasirodė anksčiau drausti tekstai (pavyzdžiui, Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagas“).
Keliomis dienomis anksčiau, vasario 11-ąją, remdamasis Kongreso rezoliucija, JAV prezidentas Ronaldas Reaganas Vasario 16-ąją paskelbė Lietuvos nepriklausomybės diena ir paragino ją minėti kaip laisvės ir nepriklausomybės siekiančioms tautoms svarbią dieną, ir tai režimo parankiniams išmušė saugiklius.
Artėjančių 70-ųjų metinių proga šis pareiškimas sulaukė didžiulio dėmesio Lietuvoje. Apie jį skelbė užsienio radijo stotys, taip žinia pasiekė ir Lietuvą bei inspiravo bent jau simbolinius šios draudžiamos datos paminėjimus.
R. Reagano pareiškimas išprovokavo komunistus ir savam Vasario 16-osios „paminėjimui“. Ironiškai galima sakyti, kad sovietų valdžia pirmą kartą ryžosi paminėti Vasario 16-ąją – su padidinta apsauga miestuose, pačių rengiamu mitingu ir darbininkų plakatais.
„Tai buvo kvailystė ir žemo lygio sovietinis marazmas. Aš šitą laikotarpį gerai atsimenu, nes mano tėvelis mirė vasario 11 dieną. Visame mieste buvo nuolatiniai komjaunimo budėjimai, surengti naktimis, jie po du ir vaikščiojo naktimis. Visiškas nukvailėjimas. Kai vežėme į kapus, didesnis autobusas buvo tų stebėtojų nei laidotuvių dalyvių. Jie iš anksto stebėjo viską“, – prisimena Andrius Tučkus.
1988 m. vasario 15 dieną į Katedros (tuomet Gedimino) aikštę rinkosi iš fabrikų sukviesti, daugiausia rusakalbiai, darbuotojai. Ant scenos lipo vietinės partijos atstovai ir kai kurie visuomenės veikėjai. Kalbėjo mitinge rašytojas Juozas Baltušis, krepšininkas Šarūnas Marčiulionis. Spėjama, kad šiame mitinge galėjo dalyvauti apie 15 tūkst. žmonių.
Kalbėta, žinoma, ne apie Vasario 16-ąją. Smerkiama buvo JAV imperialistinė politika ir referuojama į Ronaldo Reagano gestą, kuris buvo aiškinamas kaip „kiršinimas“. Tokiu būdu buvo „duodamas atkirtis“ tam, kas jau kurį laiką buvo aptariama Lietuvoje.
Mitingą sekė ir straipsniai spaudoje, paskaitos universitetuose apie „tikrąją Vasario 16-osios prasmę“, kuri neturinti nieko bendro su sovietine realybe ir yra pasitelkiama tik neigiamų nuotaikų kurstymui. Kitaip tariant – yra nei svarbi, nei šventė, nei reikšminga data.
Šis pasmerkimas plačiai buvo nušviestas sovietinėje spaudoje ir turėjo pabrėžti sovietinių piliečių tariamą ištikimybę ir atsiribojimą nuo „buržuazinės Lietuvos praeities“. Iš tiesų tai reiškė, kad Vasario 16-oji vis dar laikoma nelegalia, o jos minėjimas prilyginamas antivalstybinei veiklai.
Paskutinė pogrindinė Vasario 16-oji
Dar prieš Vasario 16 dieną LKP CK parengė planus, nurodymus spaudoje, kokiais būdais kovoti su galimu nacionalizmo prasiveržimu. Į gatves buvo pasiųsti draugovininkai, milicininkai, kurie privalėjo stebėti situaciją ir užkirsti kelią bet kokioms provokacijoms.
Tokiai įvykių eigai ruoštasi neatsitiktinai, nes disidentai ruošėsi šią šventę paminėti. 2008 metų laidoje „Spaudos klubas“ vienas iš organizatorių Vytautas Bogušis pasakojo, kad šventė turėjo vykti bažnyčiose, kuriose aukojamos pamaldos, o po jų turėjo vykti ir suplanuota eisena.
„Mes parengėme pareiškimą ir paraginome, kad tie renginiai būtų organizuojami visoje Lietuvoje. Kreipėmės į kunigus, kad kiekvienoje bažnyčioje būtų aukojamos mišios už nepriklausomybę. Mums pasisekė, nes tas pranešimas pasiekė užsienį“, – teigė vienas iš organizatorių V. Bogušis.
Šią informaciją turėjo tiek LKP CK, tiek KGB struktūros. Mitingo organizatoriams dar vasario mėnesį buvo paskirtas namų areštas, disidentai buvo sekami, o Vasario 16-osios ryte organizatoriai Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė ir Vytautas Bogušis buvo sulaikyti ir išvežti į KGB.
„Buvau pasiruošęs būti išvežtas į KGB. Kadangi mus kvietė, ir Bogušį, Sadūnaitę, mes atsisakėme eiti ir saugumas gavo iš prokuratūros leidimą priversti miliciją mus išvežti. Mandagūs labai milicininkai ir nuvažiavome. KGB‘istai nežinojo, kas mes ir pradėjo pasakoti, kad baisūs dalykai vyksta Vilniuje, studentai verčia mašinas“, – 2008 metais prisiminė A. Terleckas.
Antanas Terleckas | P. Lileikio nuotr.
Nors ir be organizatorių, tačiau numatyti minėjimai įvyko, nors A. Terleckui perduota informacija buvo sutirštinta. Mašinų niekas nevartė, tačiau suėmimų buvo.
Bažnyčiose buvo aukojamos pamaldos, organizuota ir nedidelė eisena, prie stebimo Jono Basanavičiaus kapo padėtos ir gėlės, o Vilniuje buvo paskelbta pusiau karinė padėtis, draudžiama būriuotis, tokiu būdu bandant išvengti galimų provokacijų.
Tačiau neramumų neišvengta net ir sulaikius organizatorius. Įvykių dalyvis Andrius Tučkus prisimena, kad po mišių šv. Mikalojaus bažnyčioje minia pajudėjo link Rotušės, kur ir prasidėjo grumtynės.
„Vakare po mišių šv. Mikolajaus bažnyčioje organizavome eiseną. Sovietiniai aktyvistai bandė užtverti kelią iki Vokiečių gatvės, bet mes nuėjome iki Rotušės. Ten jau pradėjo jie tvarkytis rimčiau, vieną moterį bandė tempti, aš pradėjau grumtis su jais. Po to mane iš minios ištraukė ir į milicijos mašiną rankas užlaužę. Buvo jie prie Mikalojaus bažnyčios padarę atraminį punktą, o ten tų draugovininkų koks šimtas, visi civiliais drabužiais. Tikrino blaivumą ir vėliau paleido“, – prisimena A. Tučkus.
Slapta filmuoti vaizdai prie šv. Mikalojaus bažnyčios, 1988 m. vasaris | Stopkadras
Sovietai oficialiai tvirtino, kad minėjimų metu buvo sulaikytas 21 asmuo, tačiau tikrieji skaičiai lieka paslaptyje. Juo labiau kad dauguma jų buvo paleisti dar tą pačią dieną įvykiams aprimus, o saugumo priemonės buvo įvestos „baiminantis galimų riaušių“.
Baigiantis dienai iš sulaikymo buvo paleisti ir A. Terleckas, N. Sadūnaitė, V. Bogušis. Vasario 16-oji jiems tapo ir paskutiniu sulaikymu ir susidūrimu su KGB. Tačiau A. Tučkų problemos pasivijo po mažiau nei savaitės dėl kito įvykio.
„Buvo entuziazmas didelis, kad reikia organizuoti ir Estijoje eisenas bei demonstracijas [Estija nepriklausomybės dieną mini vasario 24-ąją – LRT]. Planavau ten važiuoti, bet vasario 21 dieną išėjus iš bažnyčios užpuolė milicininkai, sučiupo mane kartu ir su Jonu Pratusevičiumi, Algiu Statkevičiumi už chuliganizmą pasodino 10 parų“, – prisiminė Lietuvos laisvės lygai priklausę A. Tučkus.
Andrius Tučkus | Stopkadras
Sėdint paskirtas paras atsirado ir žmonių, kurie bandė verbuoti. Tačiau laikinas sulaikymas nebuvo blogiausia dalis – už chuliganizmą Vasario 16-osios įvykių dalyvis sulaukė ir kur kas griežtesnės nuobaudos.
„Pulkininkas Česnavičius buvo atėjęs ir bandė pasiūlyti „draugystę“. Verbavo, kitaip tariant. Nuteisė ir pasipylė tokios švelnios represijos. Ant grindų pamiegoti galima, bet atleido iš darbo, išmetė iš universiteto. Sakė gaila, tokia gera biografija“, – teigė A. Tučkus.
Pirmoji „legali“ Vasario 16-oji
Nors metų pradžia rimtų poslinkių nežadėjo, tačiau birželį susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kuri ėmė kelti režimui ne itin patogius klausimus. Mėnesio pabaigoje įvyko ir pirmas mitingas. Vasarą vainikavo ir didžiausias istorijoje rugpjūčio 23 dienos mitingas Vingio parke. Tačiau iki vasaros įvyko dar vienas sovietų bandymas užgniaužti protestus.
1989 metų vasario 16 dienos minėjimai | Stopkadras
„Keitėsi situacija dienomis. Dar organizavome ir 1988 m. gegužės 22 dieną didžiųjų 1948 m. trėmimų paminėjimą. Su mažamečiais vaikais atėjau ir sakau jiems: „Tai ką, dabar ir su vaikais semsite?“ Paleido. Pravedžiau mitingą prie Katedros, dar mus persekiojo, bet pirmą kartą himnas buvo sugiedotas. Dieną prieš komunistai padarė kontrmitingą, kad visi ten kentėjo nuo Stalino: ir lietuviai, ir komunistai“, – pasakojo A. Tučkus.
Vasarą įvykiai klostėsi permainingai, o sovietinė valdžia prarado savo pozicijas. Į viešąjį gyvenimą grįžo ir valstybiniai simboliai – vėliava, „Tautiška giesmė“. Net ir griežtai kontroliuojama televizija privalėjo įsileisti kitokią nuomonę. Šalyje pradėta atvirai kalbėti apie sovietų skriaudas, trėmimus ir kasdienį terorą.
1989 metų vasarį televizijoje Sąjūdžio atstovai net užsipuolė iki tol „šeimininku“ vadintą Antaną Sniečkų ir kaltino jį teroru prieš lietuvius. Ir tai vyko ne mitinge, o sovietų dar stipriai prižiūrimoje televizijoje.
1989 m. vasario 16-ąją Sąjūdis simboliškai išgrynino ir tikslą siekti nepriklausomybės, o tais metais pagrindiniai minėjimai simboliškai vyko Kaune, kur vyko iškilmingas minėjimas, o muzikiniame teatre jau ir paskelbta apie pagrindinį Sąjūdžio siekį – atkurti Lietuvos nepriklausomybę.
Prie buvusio „Štralio“ restorano Vilniaus Pilies gatvėje atidengta ir memorialinė lentelė, pažyminti, kad būtent šioje vietoje 1918 m. vasario 16 dieną buvo pasirašytas nepriklausomybės aktas.
1989 metų vasario 16 dienos minėjimai | Stopkadras
O Kaune surengtoje konferencijoje nuskambėjo ir itin svarbūs žodžiai: „Bus kitaip, o tą jau reikia rimtai svarstyti. Verta svarstyti, kad būtume pasiruošę tarti žodį ir kurti valstybę.“ Tai buvo ir aiškiai išreikštas Sąjūdžio atstovų tikslas – siekti nepriklausomybės.
Anksčiau propagandinius filmus apie Lenino jubiliejus rengę operatoriai 1989 metais jau fiksavo dar prieš beveik metus draustų trispalvių pilnus Vasario 16-osios minėjimus Vilniuje ir Kaune.
1989 metų vasario 16 dienos minėjimai | Stopkadras
„1987 m. rugpjūčio 23 diena buvo pirmas žingsnis į Lietuvos laisvę, 1988 m. vasario 16-oji – antras, o trečias – Sąjūdžio susikūrimas“, – 2008 metais teigė disidentas A. Terleckas.
Tai buvo pirmas kartas nuo 1940-ųjų, kai Vasario 16-oji minėta oficialiai su visais šios dienos simboliais. Vos metų laikotarpis skyrė vieną niūriausių minėjimų Lietuvos istorijoje ir jau aiškiai išreikštą siekį tapti laisviems.
