Vaikštant po Jurbarko dvaro teritoriją sunku įsivaizduoti, kad prieš penkis šimtus metų dvaras stovėjo visai kitoje vietoje – ten, kur dabar įsikūrusi autobusų stotis, sporto kompleksas ir stadionas. Laikui bėgant dvaro sodyba buvo perkelta į dabartinę vietą, kur šiandien veikia Jurbarko krašto muziejus ir Turizmo bei verslo informacijos centras. Buvusius centrinius dvaro rūmus dabar žymi išlikę mūrinių pamatų fragmentai.
Nuo lauko virtuvės iki ūkvedžio namo
Dažniausiai kalbant apie dvarus pasakojama apie rūmus, parkus ar jų savininkus. Tačiau tikrasis dvaro gyvenimas virė visai kitoje vietoje – virtuvėje. Būtent jos istorijai buvo skirta liepos 3 d. Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro surengta ekskursija „Žingsniu žemiau dvaro: paslaptys po pietinės oficinos grindimis“, skirta Baltijos dvarų festivaliui.
Ekskursijos dalyvius lydėjo Panemunės pilies direktorius dr. Marius Daraškevičius – vienas geriausių Lietuvos dvarų virtuvių istorijos tyrinėtojų ir knygos „Didysis kaminas, arba Dvaro virtuvė“ autorius.
Pasak M. Daraškevičiaus, pirmieji rašytiniai šaltiniai apie Jurbarko dvaro virtuvę siekia XVI amžių. „Jau XVI amžiuje žinome, kad dvaro virtuvė buvo atskiras pastatas – lauko virtuvė. Ji stovėjo šalia gyvenamojo namo, todėl maistą buvo patogu greitai nunešti į rūmus“, – pasakojo M. Daraškevičius.
Anot jo, tuometinis dvaras buvo įsikūręs ten, kur dabar yra autobusų stotis ir stadionas. Jį sudarė du dideli kiemai – reprezentacinis ir ūkinis. Virtuvė stovėjo pagrindiniame kieme, atskirai nuo kitų pastatų. Praėjus maždaug šimtui metų, virtuvė buvo perkelta prie pagrindinių dvaro vartų, o dar po šimto metų jos paskirtis ir vieta vėl pasikeitė.
„XVIII amžiuje nebelieka atskiros virtuvės. Ji tampa ūkvedžio namo dalimi. Tai rodo, kad dvaras jau buvo ekonomiškesnis, kompaktiškesnis“, – aiškino architektūros istorikas.
Technologinė revoliucija
Didžiausi pokyčiai įvyko XIX a. pradžioje, kai Zubovai dabartinėje vietoje pradėjo statyti naują Jurbarko dvaro sodybą. Kartu atsirado ir nauja virtuvė. „Didikų rūmuose virtuvės paprastai nebūdavo. Rūmai buvo skirti reprezentacijai, o maisto gamyba vykdavo atskirame pastate“, – pasakojo M. Daraškevičius. Todėl Jurbarke virtuvė buvo įrengta vienoje iš oficinų, stovėjusių greta rūmų.
„Senosios virtuvės buvo labai archajiškos. Jų centre stovėdavo didžiulis mūrinis kaminas. Maistas buvo gaminamas ant žemės kūrenamo laužo arba ant pakeltų ugniaviečių“, – istoriją gaivino M. Daraškevičius. Tokiose virtuvėse nuolat tvyrojo dūmai ir karštis, o maistui ruošti reikėdavo daug malkų.
XIX a. viduryje Jurbarko dvare įvyko tikra technologinė revoliucija. 1848 metais čia atsirado vadinamoji angliška, arba ekonomiška, viryklė. „Jos principas labai paprastas – ugnis ir karštis keliaudavo specialiais kanalais. Virtuvėje būdavo mažiau dūmų, mažiau karščio, o malkų reikėdavo gerokai mažiau“, – pasakojo architektūros paveldo ekspertas.
Tokios viryklės Europoje išpopuliarėjo neatsitiktinai. „XVIII amžiuje Europoje labai išaugo gyventojų skaičius, miškai buvo sparčiai kertami, todėl visi pradėjo galvoti, kaip taupyti medieną. Taip atsirado ekonomiškos viryklės“, – sakė M. Daraškevičius.
Dar po dviejų dešimtmečių Jurbarko dvaro virtuvė buvo modernizuota dar kartą. Mūrinę viryklę pakeitė geležinė, fabrike pagaminta viryklė, tikriausiai atgabenta iš Sankt Peterburgo arba Varšuvos.
Ne mažiau įdomūs buvo ir dvaro virtuvėje naudoti rakandai. „Variniai ir žalvariniai indai buvo labai brangūs. Jie būdavo sunumeruoti, kruopščiai saugomi ir nuolat tikrinami. Tokių indų nebuvo daug“, – pasakojo M. Daraškevičius.
Ypatinga dvaro šeimininkių puošmena buvo varinės kepimo formos, skirtos želei, šaltienai ir įvairiems desertams gaminti. Virtuvėje taip pat stovėjo dideli vandens katilai, o šalia pagrindinės viryklės dažnai būdavo įrengta speciali krosnelė – šabašnykas, kuriame kepdavo baltos duonos kepinius.
Ką pasakoja virtuvė?
Pasak dr. M. Daraškevičiaus, naujojo Jurbarko dvaro rūmai buvo suplanuoti taip, kad reprezentacinės erdvės derėtų su kasdieniu dvaro gyvenimu. Didžiausia rūmų patalpa buvo valgomasis, pro kurio langus atsivėrė vaizdas į kiemą, parką ir pietinę dvaro pusę.
„Valgomasis buvo didžiausia rūmų patalpa. Pro jo langus buvo galima matyti dvaro kiemą, parką ir pietinę pusę. Tai tikrai buvo įspūdinga erdvė“, – pasakojo architektūros istorikas.
Šalia valgomojo buvo įrengta vadinamoji kredenso patalpa – savotiška tarpinė virtuvė. Į ją iš pagrindinės virtuvės buvo atnešamas maistas, čia jis pašildomas, sudedamas į serviravimo indus ir tik tada nešamas ant ponų stalo. „Indų į virtuvę nenešdavo. Čia jie būdavo plaunami, saugomi, laikomos taurės, staltiesės. Į virtuvę keliaudavo tik puodai“, – aiškino M. Daraškevičius.
Iš valgomojo buvo patenkama į pagrindinę rūmų puošmeną – didžiulę apvalią šokių salę. Ji galėjo būti net dviejų aukštų, su kupolu, ir prilygti gražiausioms to meto Lietuvos dvarų salėms.
Nors šiandien iš rūmų telikę pamatai ir archyviniai dokumentai, jų pakanka, kad ateityje būtų galima tiksliai atkurti rūmų vaizdą. „Išlikusios nuotraukos, pamatai, aprašymai. Esu tikras, kad rūmų atkūrimas – tik mados ir laiko klausimas“, – įsitikinęs dr. M. Daraškevičius.
Jis mano, kad net ir neatkūrus pačių rūmų, pirmasis žingsnis galėtų būti išsami trimatė jų vizualizacija, leisianti lankytojams pamatyti, kaip Jurbarko dvaras atrodė prieš du šimtus metų.
„Jurbarko dvaras per penkis šimtus metų paliko labai daug dokumentų. Jie leidžia atsekti ne tik pačių pastatų istoriją, bet ir kasdienį gyvenimą – kaip keitėsi virtuvė, kokie buvo naudojami įrankiai, kaip tobulėjo maisto gaminimo technologijos“, – sakė dr. M. Daraškevičius.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
