Kartą vienoje storoje knygoje Smalsutis skaitė, kad senų senovėje, kai dar nebuvo fotoaparatų, portretus piešdavo dailininkai. Portretuojamasis turėjo atsistojęs ar atsisėdęs ant kėdės ar, pavyzdžiui, ant žirgo – žiūrint, kaip norėjai būti atvaizduotas – pozuoti. Smalsučio netraukia tas ilgas pozavimas nejudant. Dabar kur kas paprasčiau – nusišypsojai fotoaparatui ir beregint turi portretą. Smalsutis netgi turi savo fotoaparatą, bet, persimetęs jį per petį, jis vis tiek eina į dailininkų dirbtuves. Nes taip įdomiau!
Kelionė neartima – kone per pusę miesto, o keliauti Smalsutis mėgsta įdomiai, t. y. , dairydamasis ir domėdamasis – kas, kur, kaip ir kodėl. Smalsutis neskuba, nes tik lėtai kulniuodamas gali pamatyti daugybę įdomių dalykų, kurių skubėdamas galbūt ir nepamatysi.
Pirmiausia suka Kauno gatve – tai viena seniausių Jurbarko gatvių, bet neseniai atnaujinta. Smalsučiui ji visai neatrodo sena, nes dailios šaligatvių plytelės, nauji suoliukai, į senoviškus panašūs tik žibintai, bet ir jie nauji. Fontano vandens čiurkšlės, vasarą teikusios malonią vėsą, jau nebešokinėja – fontanas pasiruošė žiemai.
Smalsučio akys krypsta į gražiausią Jurbarko statinį – Švč. Trejybės bažnyčią. Pastatyta daugiau nei prieš šimtą metų ji tebestovi kaip nauja! Smalsutis žino, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą sudegė bažnyčios bokštai ir tik po kelių dešimtmečių, 1992 m., jie vėl atstatyti.
„Pastatai gyvena žymiai ilgiau už žmones“, – pamąsto Smalsutis ir toliau žingsniuoja gatve, kuri pavadinta Motiejaus Valančiaus vardu. Pagūglinęs mobiliajame Smalsutis randa: Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, tautos blaivintojas. „Žinau! – nudžiunga Smalsutis, – Juk jis sukūrė Palangos Juzę – tokį linksmą personažą su šiaudine skrybėle ir didžiulėmis žirklėmis! Dabar niekas taip pasipuošęs nebevaikšto! Bet tas Juzė atsirado dar seniau, nei Jurbarko bažnyčia. Pasirodo, literatūros kūriniai gyvena dar ilgiau nei bažnyčios!“
Paskui jam reikia pereiti Dariaus ir Girėno gatvę – ja važiuoja daug lengvųjų automobilių ir autobusų. Smalsutis sustoja. Raudona, geltona – mirksi šviesoforo akys. Kai užsidega žalia, Smalsutis drąsiai keliauja toliau.
Vydūno gatvėje, ties autobusų stotim, jis stabteli prie medinės skulptūros, greičiau – stulpo, nes nedidelis jis ir nelabai pastebimas. „Nenaujas, matyt, seniai jau čia stovi. Ir kodėl aš jo anksčiau nemačiau? Turbūt pro šitą vietą eidavau skubėdamas… Kada ir kodėl tas medinis stulpas Jurbarke pastatytas? Įdomu, ar kiti vaikai jį matė, ar žino, kas čia parašyta ir kodėl?“ – smalsu Smalsučiui ir jis nusprendžia užduoti tą klausimą vaikams, o už teisingą atsakymą paskirti prizą!
Eime toliau.
O toliau Smalsutis kerta kampą – trumpina kelią – ir pro didžiausią Jurbarke sporto areną – Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos sporto salę drožia į gimnaziją. Tikisi čia surasti dailininkų dirbtuvėlę ir užsisakyti portretą.
Ir neapsigauna – dailininkų čia tikrai esama: gimnazijoje įsikūrę Antano Sodeikos meno mokyklos Dailės skyriaus mokiniai.
Dailės mokytojos Linos Rušienės Smalsutis klausia, ar kiekvienas vaikas gali išmokti piešti?
– Visi vaikai moka piešti! – atsako mokytoja ir didžiai nustebina Smalsutį.
– Jeigu moka, kodėl eina į dailės mokyklą?!
– Eina tie, kurie nori išmokti labai gražiai piešti, – sako mokytoja.
„Štai kaip!“ – supranta Smalsutis ir nusprendžia portretą užsisakyti pas pirmokus – jam niekada nepatiko ypatingai gražūs portretai.
Pirmokų daug: Liepa, Ida, Aistė, Kajus, Emilija, Ugnius, Saidas, Kamilė, Eivis, Lukas – ir visi nedvejodami priima Smalsučio užsakymą. Ir – dėl to Smalsutis labiausiai apsidžiaugė – nereikės pozuoti! Mažieji dailininkai iš didžiulių dėžių išsiėmė savo dailininkiškas priemones ir nedelsdami kibo į darbą.
„Tie pirmokai – labai sumanūs vaikai, jie žino, kad pozuoti – toks varginantis darbas ir tuščiai praleistas laikas“, – pagalvojo Smalsutis ir nuskuodė į biblioteką žinodamas, kad po savaitės kitos jis turės dešimt portretų – pačių gražiausių, kokius tik kada nors yra regėjęs.
