„Tiek daug vaikų retai čia būna!“ – džiaugėsi ir stebėjosi meras Ričardas Juška, kai lapkričio 13 d. į jo kabinetą sugužėjo net dvi trečiokų klasės. Jurbarko rajono savivaldybės merą aplankė Naujamiesčio pagrindinės mokyklos 3a ir 3c klasių mokiniai ir jų mokytojos Eglė Juškaitienė ir Violeta Šimaitienė.
Dovanų merui trečiokai atnešė po gėlę – patys padarė iš spalvoto popieriaus ir ant kiekvieno žiedlapio užrašė po linkėjimą: ištvermės, stiprybės, sveikatos, šypsenų, pasitikėjimo…
Vaikai prisipažino niekada nebuvę savivaldybės administracijos pastate, o merą matę tik iš tolo, tad jų akys spindėjo smalsumu, jie dairėsi po kabinetą, klausinėjo ir kiekvienas norėjo atsisėsti į mero kėdę. Kai jau visi joje pasėdėjo, meras vaikus pakvietė į mažąją savivaldybės posėdžių salę. Joje kartais posėdžiauja savivaldybės taryba, sprendžiami svarbūs visiems rajono gyventojams klausimai, priimami garbingi svečiai. Tokie – garbingi ir svarbūs – svečiai tądien buvo Naujamiesčio pagrindinės mokyklos trečiokai, ir meras atsakinėjo į jų pateiktus klausimus.
Per pamokas trečiokai mokosi apie savivaldą ir žino, ko galima paklausti savivaldybės vadovo. Meras R. Juška pasakojo, kad Jurbarko r. savivaldybė įsteigta 1990 metais, o vaikai greit suskaičiavo, kad dabar jai jau 23 metai. Dvidešimtmečiui paminėti savivaldybės aikštėje už verslininkų ir gyventojų suaukotus pinigus pastatyta Angelo skulptūra.
Kiek yra kabinetų didžiuliame keturių aukštų pastate, meras prisipažino nesuskaičiavęs, bet jų užtenka šimtui čia dirbančių darbuotojų, o kai kuriuose kabinetuose saugomi dokumentai. Dar 90 darbuotojų dirba 12-oje rajono seniūnijų.
„Iš kur gaunate pinigų miestui?“ – klausė vaikai mero. „Svarbus savivaldybės pajamų šaltinis yra jūsų tėvelių mokami mokesčiai – per metus apie 13 milijonų litų, dar didesnę sumą skiria Finansų ministerija. Visas šių metų rajono biudžetas yra 87 milijonai litų ir tų pinigų turi užtekti beveik 29 tūkst. rajono gyventojų“, – sakė meras, o vaikai net aiktelėjo išgirdę tokį didelį skaičių. Deja, ir tiek daug pinigų viskam neužtenka.
„Galėtų mieste būti šviesu visą naktį, bet apšvietimui teturim tik 400 tūkst. litų. Vasarą, kai reikia šienauti vejas ir poilsio zonas prie Nemuno ir Imsrės, kas mėnesį savivaldybė sumoka po 30 tūkstančių litų, o kai nedori vaikai primėto šiukšlių, reikia mokėti ir už jų surinkimą. Ir kiekvieną nulaužtą medelį reikia atsodinti ir mokėti už tai pinigus“, – sakė meras ir prašė vaikus nešiukšlinti ir nelaužyti to, kas padaryta už visų gyventojų pinigus.
Trečiokus domino, ar daug žmonių ateina pas merą prašyti pagalbos ir kas valdo miestą, kai mero nebūna, ar buvo meras susitikęs su Prezidente ir ar vaikystėje svajojo tapti meru. „Kai buvau vaikas, net tokio žodžio nebuvo, – sakė meras. – Mokykloje domėjausi automobiliais ir baigęs Jurbarko I vidurinę mokyklą, kuri dabar gimnazija, įstojau studijuoti automobilių transporto ekonomikos ir organizavimo institute, kuris dabar vadinasi Gedimino technikos universitetu. Būdamas 29 metų pradėjau dirbti savivaldybės administracijoje.“
Dar vaikus domino mero laisvalaikis ir jo pomėgiai, bet, pasirodo, mero pareigos tokios svarbios, kad laisvo laiko kaip ir nėra. „Savaitgaliais dažniausiai dalyvauju renginiuose. Praėjusį šeštadienį buvau žemdirbių šventėje „Metų ūkis“, o sekmadienį buvau pakviestas į Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus jubiliejų, – pasakojo meras. – Dabar kolekcionuoju tik patirtį, o vaikystėje kolekcionavau ženkliukus, ypač kareiviškus – Skirsnemunėje vykdavo kariuomenės pratybos: kareiviai keldavosi per Nemuną, o mes, vaikai, žiūrėdavom ir gaudavom iš kareivių ženkliukų. Tą kolekciją atidaviau sūnui.“
Mažieji savivaldybės piliečiai merui atnešė ir savo svajones. Jie svajoja apie baseiną ir čiuožyklą, norėtų, kad turistus po miestą vežiotų autobusiukas, o gidas pasakotų jiems įdomias istorijas. Kad Jurbarke kaip Birštone Nemunu plaukiotų laivelis, o vaikščiodami ir žaisdami prie Nemuno ir Imsrės galėtų nusipirkti ledų ten pastatytuose spalvinguose nameliuose.
Kai kurios vaikų svajonės nesunkiai gali išsipildyti, pavyzdžiui, žaidimų kambarys. Meras priminė, kad toks yra miesto bibliotekoje. Pardavinėti ledus ar plukdyti laiveliais, sakė meras, gali verslininkai, o ne valdininkai – pastarieji tik sudaro tam sąlygas. Baseinas, deja, rajono biudžetui būtų per sunki našta. Pasak mero, pigiau būtų mokinius nuvežti į baseiną kitame mieste. O ekstremalių kliūčių ruožas netoli Dainų slėnio po keleto metų turėtų atsirasti – jis yra savivaldybės planuose.
Sunkiausiu klausimu meras pavadino vaikų norą, kad mieste būtų gyvūnėlių kapinės, ir kantriai aiškino trečiokams, kokius griežtus higieninius reikalavimus turi atitikti teritorija, kurioje vaikai galėtų laidoti savo augintinius. Tačiau, pasak mero, savivaldybės specialistai ieško vietos gyvūnėlių kapinėms.
Nors daug klausimų vaikai buvo parašę iš anksto, susitikę merą norėjo sužinoti dar daugiau. Trečiokai klausinėjo ir klausinėjo, kol mokytoja priminė, kad ir jų, ir rajono vadovo laikas šiam susitikimui ribotas.
Dar mokinių laukė mero vaišės. Ragaudami saldumynų trečiokai sužinojo, kad Jurbarko rajono savivaldybė turi daug bičiulių užsienyje, ir apžiūrėjo jų atvežtas dovanas bei fotografijų parodą apie Berlyno Lichtenbergo rajoną – draugystės su juo dešimtmečio proga į Vokietiją vyko rajono mokyklų moksleiviai.
