Ar atsimenat, vaikai, kad prieš mėnesį eidamas užsisakyti savo portreto uždaviau Jums klausimą? Šiandien vėl keliauju pas Antano Sodeikos meno mokyklos dailininkus – užsakymas atliktas! Bet pirmiausia Jurbarkų kaime aplankau močiutę Daivą, kuri pirmoji paskambino ir pasakė, kad medinė skulptūrėlė prie vieno namo Vydūno gatvėje žymi ribą tarp Suvalkijos ir Žemaitijos.
„Kai nuo Jurbarko pervažiuoji tiltą per Nemuną, atsiduri Suvalkijoje, o nuo Šakių atvažiavęs į Jurbarką – jau esi Žemaitijoje“, – sako Daiva Aksamitauskienė, o jos anūkėlis Matas smalsiai žiūri išpūtęs akutes. Matukui tik pusantrų metukų, skaityti jis dar nemoka, bet suklusęs klauso, kai „Vaikų trečiadienį“ jam skaito močiutė.
Pagal tarmes žemaičiams priklauso tik dalis Jurbarko rajono, kur Eržvilkas, Šimkaičiai, o jurbarkiškiai šneka aukštaitiškai – vakarų aukštaičių kauniškių šnekta.
Močiutė Daiva – žemaitė, ne vieną žemaitišką žodelį išmokys ir savo anūkėlį. „Kai atvažiavau gyventi į Jurbarką, buvo keista: pas mus sakė – griovys, jurbarkiškiai – grabė, pas mus krepšis, čia – gurbas, namie šieną krovėm į daržingalį, čia – į bertainį. Jurbarkiškiai valgo burokus (raudonuosius burokėlius), pas mus burokais vadina runkelius ir jais tik kiaules šeria“, – juokdamasi pasakoja močiutė Daiva. Kvatoja ir Matukas, paskui parodo man visą savo mašinų ir traktorių ūkį ir net leidžia pavairuoti.
Matukas būtinai nori, kad nuotraukoje kartu su močiute būtų ir jo šuniukas, bet šis pabėga, tik traktorius lieka, nes traktorių vairuoja Matukas.
Skubu pas dailininkus nekantraudamas pamatyti savo portretą. Oho, gaunu pluoštą piešinių, vienas už kitą gražesnių. Ačiū Dailės skyriaus pirmokams ir antrokams už Smalsučio portretų galeriją ir už leidimą naudoti juos savo nuožiūra. Šiandien pasirenku Idos piešinį – ji mane papuošė itin gražia skrybėle, o mano kaklaraištis turėtų jums, vaikai, priminti, kad galite man rašyti elektroninius laiškus:)
SMALSUTIS
