Birželio 4–7 d. Smalininkų mokiniai dalyvavo kultūrinėje-edukacinėje-karinėje dienos stovykloje „Sakale, lėk!“. Pirmą kartą tokią stovyklą Lidijos Meškaitytės pagrindinė mokykla surengė bendradarbiaudama su Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centru ir Lietuvos karinių oro pajėgų aviacijos bazės sraigtasparnių eskadrile.
Keturiasdešimt keturi stovyklautojai buvo suskirstyti į būrius, kuriems vadovavo sraigtasparnių eskadrilės lakūnai – iš viso jų buvo atvykę šeši, o mokiniai išsirinko būrininkus: „Skrajūnai“ – Dainių Kuciną, „Eiliniai“ – Moniką Reičiūnaitę, „Geležiniai vilkiukai“ – Gustę Sakatauskaitę, „Paukščių takas“ – Edviną Baltrušaitį.
Nors stovykla truko vos keturias dienas, renginių buvo daugybė – sportinės su kariškais elementais varžybos, žygis pėsčiomis prie Pašvenčio tvenkinio, kur sraigtasparnių eskadrilės lakūnai surengė vaikams parodomąją gelbėjimo vandenyje operaciją. Paramedikai mokė vaikus teikti pirmąją pagalbą. Smalininkų kartodrome stovyklautojai lenktyniavo kartingais. Netgi pamokos stovykloje vyko – aviacijos istorijos buvo mokomasi žiūrint filmą „Uragano kapitonas“ apie jurbarkietį karo lakūną Romualdą Marcinkų, įdomios buvo ir Smalininkų istorijos pamokėlės.
Už viską reikėjo atsiskaityti – kiekvienas būrys ir kiekvienas stovyklautojas savo būriui rinko pliusus. Žinoma, ir minusus – juos sraigtasparnių lakūnai skyrė už vėlavimą, plepėjimą, keikimąsi ir nepagarbą kitiems, už nemokėjimą žaisti komandoje, už individualios garbės siekimą. Taip pat – už kepuraitės nemūvėjimą ir už naudojimąsi mobiliuoju telefonu per užsiėmimus. Ir vaikai labai stengėsi – nes žaidimas yra žaidimas, kas gi norės būriui uždirbti minusų.
Bet juk ir į pamokas negalima vėluoti, per pamokas – rašyti žinučių? „Taip, bet mokytojai ne tokie griežti“, – sutinka stovyklautojai.
Pasak vyresniojo leitenanto sraigtasparnio lakūno Petro Kleponio, stovykloje „Sakale, lėk!“ atsakingo už rikiuotę, čia tikrai vyrauja kariška drausmė ir tvarka. Nors ne visi šie vaikai užaugę tarnaus kariuomenėje, drausmės išmokti kiekvienas turi vaikystėje – atlikti savo pareigas, laikytis taisyklių ir žinoti, kas laukia, kai jų nesilaikai.
Įdomiausia, kad kariška drausmė ir tvarka mokiniams labai patiko: jie stengėsi nevėluoti, padėdavo draugui gauti namie pamirštą kepuraitę, puikiai išsivertė be mobiliųjų. „Nenorim gauti minusų“,– šeštokai Karolis Lukošius ir Ernestas Lužeckas taip paprastai paaiškino, kodėl visi čia stengiasi būti labai drausmingi. „Jei laimėsim pirmą vietą – džiaugsimės“, – sakė berniukai, nes jokių dovanų stovyklautojams pažadėta nebuvo.
Kamilė Rimkutė ir Viktorija Lukošiūtė, vilkdamosi spalvingus kartingų kostiumus, pasakojo, kad stovykloje visiems labai įdomu. „Gerai, kad vadovauja ne mokytojai, o lakūnai, todėl esame tvarkingesni ir drausmingesni. Kiekviena diena stovykloje – vis kitokia, nekasdieniška, labai įdomi“, – džiaugėsi draugės.
Dezertyrų „Sakale, lėk!“ nebuvo – nors, pasak mamų, pavakariais namo stovyklautojai grįždavo pavargę, eidami miegoti rūpindavosi, kad tik nepramigtų.
O paskutiniąją dieną buvo ir dovanų! Uždarymo rikiuotėje kiekvienas kultūrinės-edukacinės-karinės stovyklos „Sakale, lėk!“ dalyvis gavo sertifikatą su vadovų parašais ir visų bendra nuotrauka. Buvo paskelbti geriausi būriai: daugiausia – 82 taškus surinko „Geležiniai vilkiukai“, II vieta teko „Eiliniams“, surinkusiems 73 taškus. „Skrajūnai“ ir „Paukščių takas“ surinko vienodai – po 72 taškus. Kiek gauta minusų, neskelbiama, svarbiausia, kad visi labai nuoširdžiai stengėsi jų išvengti.
Lietuvos karinių oro pajėgų aviacijos bazės sraigtasparnių eskadrilės lakūnai asmenines dovanas įteikė Edvinui Baltrušaičiui, Alanui Buitkui, Linai Lapinskaitei, Viktorui Andriuškevičiui, Gabrielei Lukminaitei, Jovydui Griškui ir Monikai Reičiūnaitei – jų skrydis stovykloje „Sakale, lėk!” buvo puikiausias.
