Liepos 1-ąją pasibaigę pieno kvotos metai dar kartą patvirtino, kad milijoninės Europos Sąjungos investicijos žemės ūkio gamybos plėtros neskatina. Lietuva ir vėl pieno kvotą įvykdė vos 80 proc. Nors didžiausius plotus rajone užima būtent pievos, pieno gamybos kvotos neįvykdė ir Jurbarko rajono ūkininkai. Žemės ūkio specialistai apgailestauja, kad stambių ūkių nedaugėja, o smulkieji ūkininkai nepasitiki valstybe ir nebenori prisiimti įsipareigojimų.
Kvotų dalybos iš rezervo
2011–2012 metais pieno pardavimo kvotą turėjo 1370 rajono ūkininkų. Tik 36 ūkininkai naudojosi tiesioginio pardavimo kvota – tai yra, pardavė pieną tiesiogiai vartotojams turguje arba namuose gamino pieno produktus. Savarankiškai realizuoti jiems buvo leista 379 t pieno.
Pieno pardavimo kvotą šiemet turėjo 1355 rajono ūkininkai, jiems buvo suteikta teisė parduoti 41,2 tūkst. t pieno. Nors Jurbarko ūkininkai įvykdė beveik 98 proc. jiems skirtos kvotos, iki visiško jos įvykdymo pritrūko dar maždaug 900 t. Tuo tarpu gretimos Pagėgių savivaldybės ūkininkai kvotą viršijo 600 t, o Šilalės – 1,8 tūkst. t.
„Kadangi Lietuva pieno pardavimo kvotos nevykdo, pieno pardavimo sąlygos kasmet lengvėja. Viršijusiems kvotą nebereikia kaip anksčiau jos pirkti, nes pasibaigus kvotos metams žemės ūkio ministras kvotą padidina visiems, kas ją viršija daugiau nei 500 kg. Šiemet ūkininkams papildomai skirta 17 tūkst. tonų kvotos“, – informavo savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vyriausioji specialistė Danutė Naujokienė.
Neseniai paskelbtas Žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus įsakymas dėl pieno gamybos kvotų skyrimo iš dalijamojo bendrosios nacionalinės pieno kvotos rezervo Balandžių kaimo ūkininkei Birutei Višinskienei skaudžiai smigtelėjo širdin. 2008 metais už 29 t papildomos pieno kvotos internetiniame aukcione kone 10 tūkst. Lt sumokėjusi ūkininkė įsitikinusi, kad valstybė tokius kaip ji apsukriai apgavo.
Internetu sumokėjo brangiau
Ūkininkė įsitikinusi, kad Lietuvoje laimi tie, kurie neskuba laikytis nurodymų ir neatveria savo piniginės pirma pasitaikiusia proga.
Prieš vienuolika metų pradėję ūkininkauti Višinskai teturėjo tris karves, bet banda netrukus padvigubėjo, o vėliau – ir dar labiau išaugo. Pienas, pasak ūkininkės, yra vienintelis jų pragyvenimo šaltinis, todėl iš paskutinių jėgų ūkį buvo stengiamasi plėsti. Bet Balandžių kaimas – pačiame Panemunių regioninio parko centre, ūkinę veiklą čia smarkiai riboja įstatymai, tad sulaukti tikrintojo – jokia naujiena. Nuolat įvairių reikalavimų spaudžiami panemunės ūkininkai įprato klausyti kiekvieno valdžios nurodymo, todėl perspėjimas, kad viršijusieji pieno pardavimo kvotą turės mokėti baudas, Birutei atrodė labai realus.
2008 metais norėdama padidinti karvių bandą B. Višinskienė paklausė savivaldybės Žemės ūkio skyriaus darbuotojų patarimo pirkti aukcione papildomą pieno pardavimo kvotą. Prieš tai kartu su skyriaus specialistais važiavo į sostinę, dalyvavo seminare ir mokėsi, kaip internetiniame aukcione nusipirkti pieno kvotos.
Dabar B. Višinskienė mano, kad taip miestiečiai buvo sumanę išvilioti iš ūkininkų didesnius pinigus. Kaime internetas lėtas, kol nusiunčia duomenis, kvota pabrangsta, todėl ūkininkė mano, kad už kiekvieną kilogramą kvotos permokėjo maždaug 5 centus.
„Bet juk ne aš viena tiek sumokėjau – kiti žmonės gal dar daugiau valstybei atidavė. Už ką? Ogi už nieką – juk visiems buvo aišku, kad Lietuva pieno pardavimo kvotos nevykdo ir dar greitai nevykdys. Taip ir atsitiko, dėl to dabar kvotą dykai dalija. Jei yra bent menkiausias teisingumas, tai gal valstybė mums tuos pinigus turėtų grąžinti?“ – svarsto B. Višinskienė.
Seimas paliko blogą įspūdį
Pavasarį Birutė gavo Seimo nario Broniaus Paužos kvietimą apsilankyti Pridėtinės vertės mokesčių būtiniausiems maisto produktams lengvatas svarsčiusiame plenariniame posėdyje. Apsidžiaugė: manė, viską, kas guli ant širdies, parlamentarams pasakys, bet atsitiko taip, kad Birutei niekas nedavė žodžio, nors ranką ji kėlė ir sėdėjo ne kur užkampyje, o pačiame priekyje, antroje eilėje.
„Sako, nepakankamai aukštai ranką kėliau, manęs nematė. Nė už ką tuo nepatikėjau ir niekada netikėsiu. Kaimo žmogaus jie nei girdėti, nei matyti nenori. Jei būtų norėję išgirsti, kaip mes gyvename, būtų minutei kitai tą posėdį pratęsę“, – liūdnais prisiminimais dalijosi B. Višinskienė.
Seimas Balandžių kaimo ūkininkei paliko blogą įspūdį – blogesnį nei kada nors tikėjosi. Skaudžiausiai į širdį smigo Agrarinės ekonomikos instituto direktorės Rasos Melnikienės tvirtinimas, kad PVM jokiu būdu negalima mažinti, bei žemės ūkio plėtros departamento vadovės Jurgitos Stakėnienės patarimas „daryti versliukus“.
Birutės nuomone, taip kalbėti gali tik žmonės, niekada nebuvę kaime, nematę, kaip ūkininkai dirba, ir nežinantys, kaip jie gyvena. Pakviesta kavos ūkininkė tiesiai šviesiai jiems tai ir pasakė.
„Sakiau jiems, kad valdžios sprendimai tikrovės neatitinka, nes tie, kurie juos priima, ant savo kailio jų nepajaučia. O ūkininkas viską turi iškęsti. Ne vieno klausiau, ką dabar dėl tų pirktų kvotų turėčiau daryti. Vieni klausia, kam aš jų pirkau, kiti sako: duok į teismą. Bet juk patys prieš keletą metų aiškino, kad viršyti kvotos negalima, kad už parduotą pieną reikės mokėti baudas. Kiek žmonių tuo patikėjo!” – baisėjosi B. Višinskienė.
Birutė įsitikinusi, kad kaimo žmonės per daug patiklūs – kas į kaimą atvažiuoja, tuo patiki. „Kol mes balsuosime už miestiečius, tol ir gyvensime nežinioje. Kiek Seime yra išmanančių kaimo reikalus? Algirdas Butkevičius, Bronius Pauža, gal dar keli. O kitiems tas kaimas nerūpi, todėl ir esame amžini skurdžiai“, – piktinosi Birutė.
Pieno gamyba – irgi verslas
Beveik 100 ha žemės dirbantys ir 35 melžiamų karvių bandą laikantys ūkininkai Višinskai per dieną parduoda po 500 kg pieno. Kai pirko papildomos pieno pardavimo kvotos, tikėjo, jog už pieną negaus mažiau kaip po litą. Nors visi sako, kad pernai pieno gamintojams metai buvo geri, B. Višinskienė pieną pardavė po 85 ct, o šiemet kaina nukrito iki 70 ct. Gal tikrai reikėtų paklausyti Seime nuskambėjusio patarimo „daryti versliuką“?
„Tai visiška nesąmonė. Gali sūrį suslėgti ar sviestą sumušti, jei melži dešimt ar keturiasdešimt litrų, o kaip perdirbti pusę tonos? Reikėtų didelių investicijų įrengimams, patalpų, darbuotojų, reikėtų rinkos produkcijai parduoti. O kas tada rūpintųsi žeme, karvėmis? Mūsų valstybės vyrai pamiršta, kad pieno gamyba irgi yra verslas ir dar labai sudėtingas, sunkus“, – mano ūkininkė.
Kad šis verslas jauniems žmonėms nepatrauklus, Birutė pati įsitikino, kai ūkininkauti panoro jos dukra. Apsigyvenusi pas anytą Raudonėje ji įsigijo septynias karves, tačiau po metų ūkį likvidavo. Kaune dirbęs vyras savaitgalį ilsėdavosi, o jaunoji ūkininkė nuo karvių nė dienai negalėdavo atsitraukti.
„Mes, vyresnieji, jau esame įpratę prie tokio gyvenimo būdo, negalime įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. O jauni nori ir išeiginių, ir atostogų. Bet blogiausia, kad nėra jokio tikrumo dėl ateities. Sumažino kainą už pieną – ir sukis kaip nori. Gerai, kad neturime paskolų bankams, o ką daryti tiems, kurie turi jas mokėti? Nepasakysi bankininkui, kad palauktų, todėl nuo savęs, savo vaikų kąsnį atitrauki ir bankui atiduodi“, – dalijosi nuoskaudomis B. Višinskienė.
Per dešimtmetį įprato nepulti į paniką, nedaryti staigių sprendimų, o viską apgalvoti, apskaičiuoti, kiek reikia pakentėti. Birutė įsitikinusi: praeis „versliukų“ mados, o žemdirbys dirbs kaip dirbęs. Tą kaimo žmogui garantuoja protėvių ir tėvų sukaupta patirtis.
Kas pirko – pralošė
Žemės ūkio skyriaus vyriausioji specialistė D. Naujokienė patvirtino, kad keletą metų kvotų iš rezervo Jurbarko ūkininkai nebeperka, nors ją viršijančių atsiranda kasmet. Tačiau yra aplinkybių, dėl kurių papildomos kvotos gali prireikti – pavyzdžiui, norint padidinti ūkio ekonominį pajėgumą. Tokiu atveju jos galima nusipirkti.
„Niekas B. Višinskienės nevertė pirkti kvotos, o jei pirko – vadinasi, reikėjo. Toks buvo įstatymas. Vieniems viską reikėjo pirkti, kiti tą patį dykai gavo. Pavyzdžiui, mes gavome butus, o mūsų vaikai juos turi nusipirkti. Irgi galima sakyti, kad valstybė kažką apgavo. Taip ir su kvotomis. Tie, kurie pirko – pralošė, o tie, kurie pardavė, tai juk užsidirbo, dabar patenkinti“, – aiškino D. Naujokienė.
Kaip bevertintume pasikeitusią tvarką, ūkininkų nuoskauda dėl be reikalo sumokėtų pinigų neišnyks, o kartu su ja liks ir širdyje kirbantis nepasitikėjimas valdžia ir valstybe. Dėl to netikrumo B. Višinskienė iki šiol nepateikė nė vienos paraiškos paramai iš Kaimo plėtros programos gauti. Kartą nusvilusi sparnus ūkininkė bijo įsipareigojimų ir pasitiki tik savo jėgomis. Kad tokių kaip ji yra didžioji dauguma, patvirtina ir statistika. 2007–2013 m. Europos Sąjungos parama pasinaudojo tik apie 15 proc. ūkininkų ūkių. Deja, stambiuosiuose ūkiuose nusėdusios investicijos žemės ūkio gamybos apimčių nepadidino.
Daiva BARTKIENĖ
