Skaudų, sunkų Lietuvos istorijos puslapį atverčiame birželio 14-ąją – Gedulo ir Vilties dieną. Gedulą siejame su istorine atmintimi, viltį – su šviesa, kurią mintyse, svajose saugojo ištremti žmonės, tvirtai tikėję, kad gimtinė bus laisva. Tremties keliu veda buvusios tremtinės, skirsnemuniškės Leonidos Totilaitės-Stankaitienės knyga „Skaudžių netekčių kryžiai“, pagal kurią tremtinių išgyvenimai jautriu pasakojimu perkelti į sceną.
1941 birželio 14 diena
Tai buvo neapsakomas siaubas. Trečią valandą ryto pasigirdo beldimas į duris ir į langus. Visi miegojome. Šeima buvo nemaža: 8 vaikai ir du tėvai. (…) Išgirdęs beldimą, tėvelis atidarė duris, ir čia įsibrovė būrys ginkluotų vyrų. Pradėjo kalbėti rusiškai, o paskui, kai mes subėgome verkdami, jie ėmė kalbėti ir lietuviškai. Rusų kalba kalbantis ir dar vienas ginkluotas išsivarė tėvelį į kiemą ir varinėjo po visus trobesius. Nusivarę į kamarą (kaminą), rado daug rūkytos mėsos, todėl tėvelį sumušė. Šaukė, kad tą mėsą saugojo vokiečiams. Įsakė tuoj grįžti į trobą. Tuomet paaiškino, kad visa šeima perkeliama gyventi į kitą sritį. (…) Mes visi šaukėme, kiek tik galėjome, ir iš baimės nesirengėme. Tuomet tas rusas pasakė, kad mažuosius vaikus mamytė paliktų čia, atseit jais pasirūpins valdžia. Bet mamytė nė vieno nesutiko palikti. Paėmė patalus ir porą pagalvių. Sukėlė vaikus į mašiną ir, lyg žado netekusi, verkė mus apglėbusi. Tiksliai negaliu prisiminti, kariškiai ar iš kaimynų kas liepė mamytei pasiimti ką nors iš maisto. Bet mamytė lyg bejausmė tylėjo ir nė negalvojo mus palikti.
(…) Kai nuvežė į Viduklės stotį, ten jau buvo atvežtųjų kelios mašinos, žmones grūste grūdo į gyvulinius vagonus. Mus taip pat į vieną vagoną sugrūdo su šešiom šeimom. Tai buvo mūsų, Bakšių, Niunevičių, Žemaičių, Lukauskų ir Baunyčių.
(…) Ketvirtą dieną anksti ryte mus išvežė į Radviliškį. Ten įgrūdo mūsų ešeloną tarp stovinčių, gyvuliais pakrautų vagonų. (…) Iš Radviliškio mus atvežė į Naująją Vilnią. Čia prasidėjo skirstymai. Atėmė nuo vaikų tėvus, ir sugrūdo į kitus vagonus. Mūsų vagone iš vyrų liko tėvelis ir Bakšys. (…) Pajudėjus traukiniui veriančiais balsais visi giedojo „Marija Marija“, ir susipynė viskas į vieną gausmą. Mūsų ir atėjusiųjų išlydėti rauda taip susiliejo, kad atrodė, jog niekas neatplėš mūsų nuo jų. Bet smurtas yra stipresnis ir žiauresnis už meilę. Stengėmės visi lįsti prie geležimi apkalto langelio, tikėdami ką nors pamatyti, bet veltui. Matėsi pro plyšius vien tik dykumos, apleisti miškai ir laukai. (…) Privažiavome Oršą – čia traukinys sustojo. Visi pradėjome šaukti: „Vandens“. Prašėme, kad nors duris pravertų, nes troškome.
(…) Važiavome tikriausiai šešias paras, kai pagaliau Kniažpagoste traukinys sustojo. Čia mus jau grūdo į baržas, kurias vadino baidokais. (…) Barža buvo taip prigrūsta, kad net atsisėsti nebuvo galima, o atsigulti – nė negalvok. (…) Neprisimenu dienos (maždaug birželio 26) kai garlaivis sustojo prie kranto, ant kurio nieko gyvo nesimatė, tik nususęs krūmokšnis ir smėlis. Kas paėjo galėjo išlipti, leido nusiprausti. Saugojo apsiginklavę kariškiai.
(…) O mes plaukėme toliau dar apie 800 kilometrų į pačią šiaurę. Pirmosios baržos buvo nuplaukusios iki pačių pelkių, iš kur išteka Vyčegdos upė. Mus iki ten nuvežė. Iškrovė Ust-Kolome. Buvo visai silpnų ir keli mirę. Ten visus suskirstė: negyvus palaidojo, o silpnus paliko netoli rajono. Mus, kurie dar paėjom, vežė toliau.
(Iš L. Totilaitės-Stankaitienės knygos „Skaudžių netekčių kryžiai“)
Ten ir prasidėjo paauglės Leonidos Totilaitės ir jos šeimos gyvenimas tremtyje. Prisiliesti prie to laikmečio ir išgyvenimus perkelti į sceną ėmėsi Klausučių kultūros centro Juodaičių skyriaus mėgėjų teatro „Kultuvė“ vadovė Birutė Jurkšienė. Kartu su Daiva Piragiene ir bardu Rimu Lioranču jie ėjo Leonidos Totilaitės-Stankaitienės tremties keliu, patyrimais sunkią istoriją pasakodami verčiant Leonidos parašytų knygų puslapius.
Šią moterį literatūrinei-muzikinei kompozicijai „Su meile kiekvienam…“ B. Jurkšienė pasirinko neatsitiktinai. „Tai Leonidos knygos pavadinimas. Parašė jų keletą – ir pasakojimą nuo pirmų tremties akimirkų išvežant šeimą iš namų, ir į poeziją sudėtas skaudžias ir vilties pilnas mintis“, – sakė B. Jurkšienė. Leonidą ji pažinojo dar dirbdama Skirsnemunės kultūros namuose, pirmojoje savo darbovietėje. „Lionytė dainavo folkloro ansamblyje. Buvo šilta ir gera su ja bendrauti ir jos namų durys mums visada buvo atviros“, – sakė B. Jurkšienė.
Tūkstančių likimas
Leonidos Totilaitės-Stankaitienės gyvenimas – ne tik apie ją ar jos šeimą. Birželio 14-ąją Skirsnemunės kultūros namų scenoje skridę paukščiai iš praeities nešė tūkstančių žmonių tremties gėlą ir kartu tarsi plasnojo su viltimi gyventi savo gimtinėje, laisviems laisvoje šalyje.
Jautriai pasakojimą scenoje, priminusį dukart ištremtos mamos vargą ir begalines pastangas išlikti, išgyveno jauniausioji Leonidos duktė Liuda Greičiuvienė, Gedulo ir Vilties dienos minėjime dalyvavusi kartu su sūnaus šeima. Liuda gyvena Skirsnemunėje, bet prie tėvų namų buvęs kryžius jau perkeltas kitur ir tėviškėje įsikūrę kiti žmonės – mama amžinybėn išėjo 2017-aisiais, sulaukusi 89-erių metų.
Liuda dar turi vyriausiąją seserį Violetą, taip pat tremtinę, gimusią ištremiant mamą 1950-aisiais. Be mamos, iš Totilų šeimos į Lietuvą grįžo tik dvi jauniausios Leonidos seserys – Angelė ir Aldutė. Tremtis netruko palaužti Leonidos mamą ir tėvą. Marija Totilienė šalia Uljavovo vienuolyno buvo palaidota 1943 m. kovo 25 d., Jurgis Totilas ten pat atgulė 1945 m. vasario 6 d.
Leonidos Totilaitės-Stankaitienės 2008 m. išleistoje knygoje „Skaudžių netekčių kryžiai“ išvardyta devyniolika artimųjų, patyrusių tremtį. Toje pat knygoje ji prisimena savo, paauglės mergaitės, tremtyje tarp pelkynų ir miškų iškęstą vargą, badą, ligas, šeimos išsiskyrimus ir džiaugsmą vėl atradus saviškius. Mintis ištrūkti – lyg stebuklas – sustiprino dėdės Kajetono Baltrušaičio laiškas, kuriame jis rašė išsiuntęs tūkstantį rublių kelionei. Bet Leonida perlaidos negavo ir , kaip ji rašo knygoje, „laikas bėgo be jokių prošvaisčių, vis tas pats juodas vargas ir kančia.“ Bet ryžtas grįžti jos neapleido: „Galų gale nusprendžiau, jog aš viena turiu sau padaryti priesaiką. Eisiu į Tėvynę, nors kelyje ir Žūčiau.“
Vargo kelias
Išėjo ji ne viena, su gretimame barake gyvenusių Babonų dukra Elena. Ilgai planavo kaip eis, į kokią traukinių stotį turi patekti. Pirmas dienas ėjo greitai, vėliau jėgos mažėjo, kojos neklausė, bet stotį jos pasiekė ir gerų žmonių valia pavyko nusigauti iki Maskvos, iš ten – į Kauną. Ariogaloje tik pernakvojo pas Elytės dėdę ir išėjo ieškoti saviškių, pas dėdę Kajetoną į Raudonę. Kelias pėsčiomis prailgo, bet glaudė geri žmonės. Pagaliau pasiekus dėdės namus, lyg ir šviesiau pasidarė, bet dėdė netrukus mirė ir Leonida vėl ieškojo vietos po gimtojo krašto dangum.
Leonida anksti ištekėjo ir su vyru drauge bandė kibtis į gyvenimą, tik tremties šešėlis vis buvo šalia. Jos knygos vienas paskutinių skyrių pavadintas „Suėmimas“: „1950 metų vasario 22 dieną buvau suimta, vyras liko namie, nes jis buvo mažažemio sūnus. Atvežė mane į Jurbarką ir pradėjo stumdyti, kamantinėti.“ Leonida laukėsi, išgąstis išprovokavo priešlaikinį gimdymą, o iki gimdymo namų ją tempte nutempė – ji nepaėjo. Knygoje ji prisimena: „Tą naktį labai kankinausi ir vyriausiosios akušerės Gefnerienės dėka pagimdžiau aštuonių mėnesių dukrą.“
Namo su naujagime ji negrįžo – išnešė ant neštuvų ir išvežė į Raseinius, iš ten – į Kauno kalėjimą, o tada – „Na etap“. Iš pradžių į Leningradą, iš ten į Vologdą, tada per persiuntimo punktus į Ust-Kolomą kur ir buvo ištremti jos tėvai. Leonida knygoje rašo, kad NKVD viršininkas nustebo ją vėl čia pamatęs, nes kaip tik jis buvo išdavęs dokumentus grįžti į Lietuvą. Nerado jokių dokumentų ar bylos, ir ji buvo išleista dirbti kur nori, be priežiūros, taikytos tremtiniams.
Po kelionės košmaro į tremtį su naujagime, nelengvo įsikūrimo, viena diena nušvito – paskui jas atvažiavo jos vyras Vincelis. Gyveno skurdžiai, bet darniai, įveikę vieną po kitos likimo siųstas negandas, iki pat 1958-ųjų. Vyras su dukrele išvažiavo į Lietuvą, bet šiai susirgus, grįžo vienas, o netrukus į tėvynę išvyko visi. Iš pradžių įsikūrė Šilinėje, o 1967 m. jau turėjo šeimos namus Skirsnemunėje.
Birželio 14-ąją prisimenant tremtinius, politinius kalinius skaitomi jų vardai, ir gyvenimą lėmę žodžiai: „grįžo“, „negrįžo“, likimas nežinomas“. Lionytė, kaip ją vadino daugelis skirsnemuniškių, grįžo, o jos knygose sudėti ano, prievarta primesto, gyvenimo metai, dienos, valandos, – tremtinių išgyventa kančia ir viltis.
Jolita Pileckienė
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
