Pažinti istoriją galima ne tik skaitant vadovėlį, bet ir žmonių gyvenimus, kuriuose sugulę ne tik šeimų, giminių, bet ir krašto likimai. Tęsiame rašinių apie Mažąją Lietuvą ciklą, pradėtą „Šviesos“ 18 numeryje. 1923 m. įvykęs Klaipėdos sukilimas padėjo tašką septynių šimtmečių Klaipėdos krašto izoliavimui nuo Lietuvos. Tačiau sudėtingi išbandymai šiam kraštui ir jo žmonėms teko ir Antrojo pasaulinio karo bei pokario metais.
Prisiminimuose – nevaikiški evakuacijos išgyvenimai
Aliaus Burnelaičio biografijoje ryškiai įsispaudęs Klaipėdos krašto likimas: krikštas vokiškoje bažnyčioje, vokiška pradžios mokykla, evakuacija prasidėjus karui ir sugrįžimas į sudegintus namus.
Iš jaudulio drebančiais pirštais vyriškis tiesia savo vaikystės relikviją – gimimo liudijimą. „Geburtsurkunde“ – parašyta gotiškomis raidėmis, „Alfred Burneleit“ ir antspaudas – vokiškas erelis.
„Mes – lietuviai, tėvai mane vadino Aliuku, bet prie vokiečių tas vardas netiko, užrašė „Alfred“. O kai reikėjo darytis pasą, jau prie rusų, irgi netiko – suplėšė mano gimimo liudijimą ir išmetė į šiukšlių dėžę. Bet kol mama su jais šnekėjosi, aš jį išsitraukiau“, – pasakoja Alius išsaugoto savo „Geburtsurkunde“ istoriją.
„Mano tėvas Kasparas – iš Mantvilių, mama Anna Mejutė – iš Pašvenčio, bet ant Mantvilių smėlynų nusigyveno ir atvažiavo į Užbalius, nes vokiečių krašte visiems buvo darbo“, – sako A. Burnelaitis.
Užbaliuose, tuoj už Smalininkų, kur dabar prie plento stovi vienišas baltas namas, prieš karą buvo 30 sodybų, pušynėlyje veikė vokiečio Klymanto restoranas (bet tie vokiečiai, pasak Aliaus, visi šnekėjo lietuviškai), o toks Dumčius buvo vadinamas kaimo pranašu, mat turėjo radiją. Aliaus tėvas, nors buvo kriaučius, dirbo lentpjūvėje, kurių Ridikaliuose buvę net dvylika. Baidokai, traukiami motorinių laivų, į prieplauką plukdydavo medžius ir lentas.
„Kai mane krikštijo, žvakę jau pats laikiau“, – prisimena 1934 m. gimęs, bet tik 1943-iaisiais pakrikštytas A. Burnelaitis. – Gal kunigų nebuvo, kad mane per tiek metų nepakrikštijo?“ Jį krikštijo vokiečių kunigas Viešvilės evangelikų liuteronų bažnyčioje, nes 1939 m. Klaipėdos kraštas vėl buvo atiduotas Vokietijai.
Po 1939-ųjų, pasak A. Burnelaičio, nedaug kas pasikeitė: tėvas tebedirbo kaip dirbęs, šeima turėjo truputį žemės, laikė karvutę. Tik Užbaliuose buvo uždarytas iki tol veikęs lietuviškas vaikų darželis ir mokykla. „Dvi klases ėjau vokiškai, – sako Alius ir atsiminęs uždainuoja lietuvišką vaikystės dainelę: „Ką mes veiksim, ką darysim per dieną daržely?“
„Kai prasidėjo karas ir užėjo vokiečiai, ūkininkams uždraudė daryti sviestą, visą pieną reikėjo parduoti valdžiai – traukiniu iš Smalininkų vežė į Vilkyškių pieninę. Mūsų buvo aštuoni vaikai, tad gaudavom kortelių maistui ir drabužiams. Birželį į Užbalius atėjo vokiečių kareiviai. Tėvui liepė išsikasti duobę, nes rytoj prasidėsiąs karas. Toj duobėj ir lindėjom. Į kariuomenę „auslenderių“ (kitataučių) neėmė, tik tėtį ir vyresnįjį brolį pasiuntė į Sudargą kasti apkasų. Paskui, vokiečiams traukiantis, jie nakčia pabėgo, bet mūsų jau neberado – buvom iševakuoti. Rado garde kiaulę, vištas tvarte, šunį pririštą – viską paleido ir dviračiais mus pasivijo Trapėnuose, kitapus Nemuno ties Viešvile“, – pasakoja A. Burnelaitis.
Evakuacija iš Aliaus vaikystės kaimo Užbalių prasidėjo 1944-ųjų spalį.
„Mama buvo viena su vaikais, tad vokiečių kareivis pats pakinkė arklį, prisirišom prie vežimo karvę, įsidėjom maisto, drabužių. Kai atėjo žiema, buvom nusigavę iki Kaliningrado“, – prisimena Alius.
Jo mama vaikystėje Pašventy pas urėdą buvo pramokusi rusiškai – tai jiems pravertė,bet ir vos neprišaukė nelaimę.
Septynios šeimos iš Užbalių slėpėsi prie Kaliningrado vieno namo rūsyje. Kai rusų armijos kareiviai namą subombardavo, išsikapstė iš griuvėsių ir bėgo į vokiečių bunkerį. „Baisu nebuvo, dargi įdomu – kai duoda! Dar pasižiūri, kur kliuvo!“ – Aliaus prisiminimuose tebegyvi vaikiški įspūdžiai. Tačiau teko patirti ir daug nevaikiškų išgyvenimų. „Kai rusai atakavo bunkerį, vokiečiai pamanė, kad mes išdavėm. Labiausiai įtarė mamą, nes ji mokėjo rusiškai. Žadėjo mus sušaudyti, – pasakojant vyro skruostu nurieda ašara. – Tačiau vokiečių vadovybė neleido, nes buvom daug, gal dvylika, vaikų.“
Sutemus vokiečiai išvedė užbaliečius už fronto linijos. Aplink sudegę tankai, lavonai – baisu buvo eiti. Prašvitus sutiko frontui maistą vežančius vokiečius, jie pavalgydino ir lietuvius. Paskui patraukė išilgai Kuršmarių į Lenkiją. „Pasitiko anglai šaudydami iš kulkosvaidžių į žmones, net rusai taip nedarydavo. Sugulėm tarp žmonių ir arklių lavonų – nė vieno mūsų nesužeidė. Dancinge patekom į minų pakrautą laivą, plaukiantį į Vokietiją. Pritrūko maisto ir vandens, o vokietkos pyko: mūsų vyrai kariauja, o čia – su bobom, nes tėtis buvo apie 55 metų ir du dvidešimtmečiai broliai. Bet žandarai mūsų neliesdavo, nes buvo „auslenderiai“, – pasakoja viešvilietis.
Karas Aliaus šeimai pasibaigė Noištatglėvo mieste netoli Berlyno – miestas buvo sanitarinis, todėl jo nebombardavo, o pabėgėliais rūpinosi vokiečių valdžia: apgyvendino ir davė darbo. „O po mėnesio pasakė – važiuokit namo. Grįžom rusų traukiniu, bet rusai per dienas lėbaudavo, o traukinys stovėjo. Tada persėdom į prekinį, vežantį anglis, taip daug kas darė – į Lenkiją, paskui į Tauragę ir į savo Užbalius“, – trumpai sako Alius, nes ir kelionė trumpesnė – juk į namus. Bet namie rado tik griuvėsius – vokiečiai ten buvo suvarę belaisvius ir traukdamiesi subombardavo.
Apsigyveno Apšriūtuose, evakuotų žmonių paliktuose namuose. Buvo 1945-ųjų liepa, bulvių jau nesodinsi… Alkio ir baimės teko patirti ir vėliau. „Kai tėvą – eigulį grasino išvežti į Sibirą, vaikas naktį bėgau pas seserį į Viešvilę. Kai atėmė arklį ir pasakė – jau tu kolūkyje, naktimis eidavom į laukus skinti varpų“, – prisimena Alius.
Nuo penkiolikos metų A. Burnelaitis dirbo kolūkyje. Paskui baigė proftechninę mokyklą ir Smalininkų žemės ūkio technikumą ir dirbo Viešvilės profesinėje mokykloje gamybinio mokymo meistru. Buvo tikras meistras – nagingas ir sumanus, jo pagaminti maketai apkeliavo įvairias parodas Maskvoje ir kituose miestuose ir pelnė daugybę apdovanojimų.
Žmona Zigrita, nors 10 metų jaunesnė („kai laidojo mano mamutę, Zigritą krikštijo – aš atidariau vartus“), jau paliko Alių vieną šioj žemėj, ir jis leidžia savo dienas vis kokio darbo nusitverdamas, sulaukdamas vaikų ir anūkų bei džiaugdamasis, kad kam nors ir jo gyvenimas įdomus.
Viešvilę pamatė labai gražią
Mokytoja Aldona Šiaulinskienė gimė Viešvilėje, čia užaugo ir užaugino savo vaikus, čia dirba mokykloje, kurioje ir pati mokėsi. „Man čia gražu ir gerai, bet mes ir dabar nesam tikri viešviliečiai, tik gyvenam čia. Aš ir savo vaikams pasakodavau, ir savo mokiniams sakau, kad Viešvilę sukūrėme ne mes, o kiti žmonės, kurie gyveno čia iki karo“, – sako mokytoja.
Tą Viešvilę, sukurtą anų žmonių, Aldona prisimena, vaikystėje pamatė ją labai gražią – klevų alėjos, gyvatvorės, rožynai, klombos, tujomis apsodinta lauko klasė mokykloje… „Kur dabar tvenkinys, vadinamas žuvitakiu, buvo elektrinė, malūnas, lentpjūvė.
Aš užaugau prie elektros, po karo Viešvilėje buvo ir elektra, ir vandentiekis“, – pasakoja mokytoja, gimusi jau po karo Viešvilėje, nors jos šaknys – Žemaitijoje.
„Tėveliai – jauna šeima – gyveno Kvėdarnoje, tačiau jų namą per karą subombardavo. Tėčiui buvo du pasirinkimai – arba į frontą, arba į Viešvilę – kai vokiečius iš čia iševakavo, liko visiškai tuščia. Žemaičiai šio krašto nevadino Mažąja Lietuva, bet Vokietija, jis baugino. Bet 1944 m. arkliais per miškus atvažiavo penkios šeimos iš Kvėdarnos. Jiems leido pasirinkti kokį nori namą. Įeini, o ten viskas palikta: baldai, daiktai, net šaukštai ant stalo – kaip ką tik valgyta… Tėveliai apsistojo name toje vietoje, kur dabar krašto apsauga. Bet neleido gyventi vienoje vietoje, vis kilnojo į kitus namus – nežinau, kodėl“, – pasakoja A. Šiaulinskienė tai, ką girdėjusi iš tėvelio, ir apgailestauja, kad ne viską išklausinėjo ir nieko neužrašė.
Tačiau ir jos pačios vaikystės prisiminimai labai ryškūs. „Kartais pagražinti, nušviesinti, – sako mokytoja Aldona.– Viešvilėje prie visų namų buvo įdomiai sutvarkyti skveriukai – tokios alėjos. Geltonųjų akacijų ir tujų, erškėtrožių gyvatvorės, į kurias vaikai įlėkdavom su dviračiais. Ir kapinės buvo apaugintos tujomis. Kur dabar „Aibė“, buvo evangelikų liuteronų kapinės ir sugriauta bažnyčia – lakstydavom ten su vaikais. Antkapius paskui suvežė į mūsų kapines, sustatė patvoriais ir dėdavo juos ant mirusiųjų invalidų namų gyventojų kapų.“ Tų vokiškų antkapių, pasak Aldonos, ir dabar dar yra katalikų kapuose. O Nepriklausomybės pradžioje, kai jau buvo galima, iš Vokietijos atvažiavęs vyriškis keliais šliaužė po buvusias kapines, ieškodamas savo šeimos antkapio, o Aldoną susirado kaip artimiausią giminaitę, nes buvo gyvenusi jų paliktame name.
Vokiškų kapinaičių Viešvilėje buvo ne vienos, sovietų valdžia jas naikino, ant vienų, kaip prisimena Aldona, net šokius rengė – atvažiuodavo kareivių, grojo orkestras. Bet žmonės žinojo ir sukilo – tada dar buvo senųjų viešviliečių.
Sako, kad Viešvilė buvęs gražiausias ir labiausiai išpuoselėtas miestelis visame Klaipėdos krašte. Ir A. Šiaulinskienė dar puikiai prisimena Knoblacho dvare didžiules klombas, kur žydėdavo narcizai ir tulpės – kitur nematytos gėlės. 1903 m. pastatytoje mokykloje buvo tujomis apsodinta lauko klasė, kurią, Aldona prisimena, dar ilgai puoselėjo Zita Gadliauskienė, abu su vyru Juvencijumi jie dirbo Viešvilėje.
„Traukdamiesi iš Viešvilės vokiečiai daug ką užkasė ir mes, vaikai, žaisdami atrasdavom įvairių daiktų, ir žemę ariant išardavo dėžes su audiniais, indais, įvairiais daiktais. Indai buvo pasakiški – porceliano, krištolo“, – prisimena Aldona.
O berniūkščiai lankose prie Nemuno rasdavo minų. Aldona prisimena tėvelį pasakojus, kad visa Viešvilė buvusi užminuota ir rytais tekdavę rinkti lavonus tų, kurie iš toli nakčia atvažiuodavo vežimais apiplėšti vokiečių paliktų namų. „Mes gyvenome ant minų lauko – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Vokiečiams buvo pažadėta, kad jie greitai sugrįš, todėl ir paliko savo namus taip, lyg išeitų trumpam. O tie, kurie atsikraustė, gyveno nuolatiniame nerime ir baimėje. Gal dėl to ir kraustėsi iš namų į namus? Gal dėl to ir netvarkė, nepuoselėjo tų gražių gėlynų, alėjų, nes nežinojo, kiek čia gyvens?
Ir kaltės jausmas, kad negerai, jog mes čia gyvename, lydėjo tėvus nuolatos“, – sako mokytoja A. Šiaulinskienė.
„Po karo čia nebuvo partizanavimo – žmonės nebuvo suinteresuoti kovoti už šį kraštą. Nebuvo čia kaimo dvasios, nes visi suvažiavę, svetimi“, – teigia viešvilietė. Aldonos mama Marijona Juškienė mirė jauna, tėvelis Alfonsas Juška amžinybėn iškeliavo 2003-iaisiais, savo vaikams įskiepijęs žmogiškąjį orumą ir pagarbą tam kraštui, kuriame užaugino savo vaikus. Nors širdis atsigauna Žemaitijoje, Aldona myli savo gimtinę ir kitus moko ją mylėti.
Danutė KAROPČIKIENĖ
