Kovo 17-ąją visoje Lietuvoje gamtos draugai šventė Generalinės miškų urėdijos inicijuotą, aplinkos ministro globotą šventę „Paukščiai grįžta namo“. Jurbarko miškų urėdija kvietė visus į inkilų kabinimo akciją. Į urėdiją iš pat ryto suko mokykliniai autobusiukai – jaunųjų miško bičiulių būrelių nariai iš rajono mokyklų susitikę sveikino pavasarį ir kartu su savo globėjais miškininkais kabino inkilus sugrįžusiems paukščiams.
Sveikino urėdas
Kas pavasarį daug naujų namelių sugrįžusiems paukščiams miške pakabina miškininkai bei kviečia visus prisidėti prie šio malonaus ir kilnaus darbo. Jau ne pirmus metus Jurbarko miškų urėdija rengia paukščių sutiktuves kartu su mokyklose veikiančiais jaunųjų miško bičiulių būreliais (JMBB). Ši diena – graži šventė ir paukščiams, ir vaikams.
Nors kovo 17-osios rytas laukus ir medžius barstė sniegeliu, bet paukščiai jau parskrido, o jaunieji miško bičiuliai buvo pasiruošę juos svetingai sutikti – su savo padarytais inkilais suvažiavo į Jurbarko miškų urėdiją. Vaikus ir jų mokytojus pasitiko JMBB koordinatorė Dalia Mačiežienė, būrelių globėjai eiguliai ir girininkai, sveikino urėdas Faustas Bakys.
„Sveikinu jus, sėkmingai peržiemojusius, kaip ir sugrįžę paukšteliai, ir po metų vėl susirinkusius į inkilų kabinimo šventę – gražiai ją pažymėkime!“- sakė Jurbarko miškų urėdas. F. Bakys dėkojo mokytojams ir miškininkams, kurie moko vaikus pažinti savo aplinką, mylėti ir tausoti gamtą bei augti gražiais, nuoširdžiais žmonėmis.
Jurbarko urėdijos miškininkai Irena Petrošienė, Kęstutis Masaitis, Kęstutis Lazdauskas, Rima Majoravičienė, Antanas Samuilis, Artūras Pocius globoja Raudonės, Gausantiškių, Smalininkų, Viešvilės, Jurbarko „Ąžuoliuko“ mokyklų jaunuosius miško bičiulius, nuo seno jurbarkiškiai į savo būrį priima ir bičiulius iš Kidulių.
Pažinti paukščius
Bičiulių pavasariniame susitikime kalbos sukosi apie paukščius – vaikai buvo paruošę įdomius sparnuotųjų giesmininkų pristatymus. „Boružiukų“ tuntas pasisveikino dainele apie gražuolę miškų ponią pelėdą, Raudonės bičiuliai supažindino su balsingąja pelėda lutute ir pamėgdžiojo jos ūkimą. Dar daugiau paukščių balsų į susitikimą atvežė miško bičiuliai iš Kidulių. Gausantiškių mokiniai egzaminavo bendraamžius, ką pranašauja paukščiai – vaikai žinojo, kad šarkai atskridus į kiemą reikia laukti svečių, o jei kregždė nardo pažeme – lietaus. Nuotaikingu šokiu prisistatymus baigė viešviliškiai.
Šventės svečias Viešvilės gamtinio rezervato direktorius Algis Butleris jauniesiems gamtos bičiuliams pasakojo ir skaidrėse rodė saugomus paukščius. Į Raudonąją knygą įrašyta 80 Lietuvos paukščių rūšių, 33 rūšys gyvena ir Karšuvos girioje ar aplink ją. Kai kurių – tik viena kita pora, o kurtinius, kurių dar prieš keliasdešimt metų buvo gausu, gamtininkai stengiasi sugrąžinti į Karšuvos girią įsteigę rezervate šių gražuolių paukščių veislyną.
Apie paukščius, kuriuos mato savo eiguvoje, pasakojo Pašvenčio eigulys Andrius Čeponis. Kasmet Pašvenčio girininkijoje, kaip ir kitose, iškeliama maždaug po 100 inkilų. Dažniausios inkilų gyventojos – zylės, jų nepaprasta įvairovė: didžioji zylė, mėlynoji, kuoduotoji, paprastoji pilkoji. Skaidrėse vaikai pamatė ir kuoduotą paukštį grąžiagalvę – prisiartinus žmogui ji kraipo galvą ir šnypščia panašiai kaip gyvatė, ir žalvarnį, kurių Lietuvoje peri tik apie 10 porų. Pašvenčio girininkijoje miškininkai iškėlė keturis inkilus žalvarniams ir tikisi, kad jie čia apsigyvens. Inkiluose gyvena ir net žiemoja šikšnosparniai, tik jų namelius kartais pasitobulina ir sau prisitaiko geniai.
„Viename uokse mūsų girininkijoje perėjo lututė, bet uoksas išlūžo. Uoksai daugeliui paukščių patinka labiau nei inkilai, todėl tokius medžius labai saugome, jų nekertame“, – pasakojo Pašvenčio girininkijos eigulys.
Medžius, kuriuose yra uoksų, miškininkai pažymi dviem ryškiomis juostomis. To reikia ne paukščiams – jie ir be specialių ženklų randa savo namelius, bet žmonėms – kad juos saugotų. Girininkijose vedama speciali uoksingų medžių apskaita praverčia paukščius tyrinėjantiems gamtininkams. Užtat paukščiams ir kitiems miško gyvūnams labai svarbios išvartos, nudžiūvusių medžių stuobriai – juose knibžda gyvybė. Ne tik apie materialinę naudą galvojantys valstybinių miškų miškininkai sausuolių palieka visuose kirtimuose. Pasak Jurbarko miškų urėdo F. Bakio, gamtą menkai tepažįstančiam žmogui gali pasirodyti, kad miškininkai netvarkingai ūkininkauja, tačiau kiekviena pūvanti išvarta ar kirtime styrantis sausas kamienas svarbus miško faunai – taip saugoma gyvoji gamta ir jos įvairovė.
Apie paukščius, kuriuos pažino vaikystėje, jauniesiems miško bičiuliams pasakojo buvęs Pašvenčio girininkas Antanas Plienaitis. Iš Kuturių miško į seną jo tėviškės sodą atskrisdavo žalvarnių ir lesdavo iš avilių išmestas mirusias biteles, sodybos kluone perėjo kukutis, o ganant gyvulius aplinkui šokinėdavo strazdai. Dabar girininkas strazdams Lengvupio slėnyje prie savo namų žiemą papila obuolių, džiaugiasi, kad kukutis peri eigulės Rimos sodyboje, o žalvarnių irgi galima pamatyti girioje. „Prieš porą metų dviračiu numynęs grybauti į 121 Pašvenčio girininkijos kvartalą mačiau žalvarnių porą“, – pasakojo A. Plienaitis.
Kiekvienas, kuris nesėdi per dienas įsikniaubęs į kompiuterį, gali ir pats pamatyti įvairiausių paukščių, tik bėda, kad mažai jų tepažįstame. Užtat labai prasmingas miškininkų globojamas jaunųjų miško bičiulių sambūris, padedantis vaikams pažinti ir pamilti gamtą. Šio sambūrio rajone koordinatorė D. Mačiežienė apžvelgė praėjusių metų veiklą – bičiuliai pririnko daug ąžuolų sėklų – gilių, dirbo tiriamuosius darbus, o savo gamtos pažinimą rodė dalyvaudami respublikiniuose konkursuose ir akcijose – piešinių ir fotografijų konkursui apie mišką pateikta net 130 darbų! Miškų urėdas F. Bakys už šią prasmingą veiklą padėkojo mokytojoms Kristinai Budriuvienei, Loretai Pocienei, Virginijai Masaitienei, Violetai Antanaitienei, Elenai Urbonavičiutei, Ingai Krikštanienei, Vidai Reinolcaitei.
Mokosi iš miškininkų
Paskui sukrimtę obuolį ar sausainį vaikai klegėdami pasklido šalia urėdijos augančiame miškelyje. Buvo sutarta atsivežti po penkis inkilus, bet visi būreliai atsivežė daugiau. Vyresnieji namelius paukščiams darė patys, mažesniesiems padėjo tėveliai ir mokytojai – taip į akciją „Paukščiai grįžta namo“ įsijungė didelis būrys žmonių.
Pakabinti inkilą tinkamai ir tinkamoje vietoje – ne taip paprasta: reikia parinkti, į kokį medį, ant kokios šakos, tai vaikams patarė miškininkai. Paranku turėti ilgą, gale išsišakojusią lazdą, kad galėtum pasiekti aukštų medžių šakas. Tokių lazdų parūpino miškininkai, ant jų pakabinę inkilus kėlė į medžius ir mokė vaikus. O mažieji žiūrėjo galvas užvertę, kad ūgtelėję ir sustiprėję patys mokėtų pakabinti paukščiams namelius.
Gerą pusdienį su vaikais praleidę miškininkai tikino, kad tas laikas nėra prarastas, bet prasmingai sunaudotas. „Diena, praleista su jaunimu – labai prasminga. Bendras pedagogių ir mūsų urėdijos miškininkų darbas – vaikų auklėjimas gamtos fone – tai investicija į ateitį. Šie vaikai išaugs geresni, jautresni. Gamta žmogų auklėja teigiama linkme, ta investicija turėtų atsipirkti. Gal kai kurie net pasirinks miškininko specialybę, bet ne tai svarbiausia – šie vaikai mokosi saugoti ir puoselėti gamtą – visų mūsų namus“, – kalbėjo Jurbarko miškų urėdas.
Pasak urėdo F. Bakio, inkilų kabinimas – viena miškininkų veiklos sričių, biologinės kovos prieš miško kenkėjus vienas būdų, miško sveikatinimas. „Paukščiai grįžta namo“ – tai miškininkų akcija, plačiai išreklamuota, sulaukusi ir aplinkos ministro didelio dėmesio. Visoje Lietuvoje bus pakabinta daugybė inkilų. Įtraukdami į tą veiklą miško bičiulius norime, kad jie pajustų šio darbo svarbą, kad žinotų jo naudą. Inkilų kabinimas – kilnus darbas. Pavasaris tik prasidėjo, tad kiekvienas dar galime pakabinti bent po inkilą sugrįžtantiems paukščiams“, – sakė urėdas.
