„Šypsena” – šiuolaikinio šokio studija, veikianti Jurbarko kultūros centre jau beveik ketvirtį amžiaus. Kasmet studiją lanko apie 100 vaikų: nuo mažiausių – keturmečių iki dvyliktokų. Visi šoka ir šypsosi, nes šokti yra smagu – ir repeticijose, ir koncertuose.
Be „Šypsenos” šokių neapsieina jokia šventė ar koncertas Jurbarke, bet studijos vadovė choreografė Jolanta Telišauskienė teigė, kad jos šokėjai daugiau pasirodo kitų, o ne savo miesto scenoje, nes dalyvauja daugybėje festivalių ir konkursų. Jurbarko kultūros centro scenoje visus „Šypsenos” šokėjus ir jų bičiulius ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio šalių išvysime balandžio mėnesį vyksiančiame tarptautiniame šiuolaikinių šokių festivalyje „Šypsena”, kuris rengiamas nuo 1998 metų.
Festivaliuose ir konkursuose Jurbarko „Šypsena” dažniausiai skina laurus. Net ir mažųjų grupės, 8-10 metų, šokėjos jau dalyvavo ne viename, o konkurse Šiauliuose užėmė II vietą. Tuomet šoko „Musę Zū” ir „Pupą”. Šiuo metu jų repertuare – keturi šokiai, visi gražūs ir sunku susitarti, kuris pats gražiausias.
Dar daugiau šokių moka 12-14 metų grupės šokėjai, nes jų ir stažas kur kas didesnis. Šioje grupėje šoka daug berniukų. Smalsu, kodėl jie užuot, pavyzdžiui, vaikę kamuolį, šoka? „Seniai šokame ir jau nebeatsimename, kodėl čia atėjome”, – sakė Mykolas. Domantą ir Renaldą į „Šypseną” atsivedė klasės draugė Toma – berniukai patenkinti. Nors repeticijoms per savaitę reikia skirti dukart po dvi valandas, o prieš konkursus ir dar daugiau, beveik visi šokėjai turi ir kitų mėgiamų užsiėmimų – mokosi muzikos, dainuoja chore, sportuoja – laiko viskam užtenka.
Šokti nėra lengva, per repeticijas tenka ir nemažai prakaito išlieti, tačiau rezultatas labai gražus ir įvairus. „Tamsos vaikai” – dinamiškas, modernus, pašėlęs. Šiam šokiui įvaizdį vaikai susikūrė patys – apsirengė apdriskusiais džinsais ir suvėlė plaukus. Visai kitaip šokėjai atrodo elegantiškajame poloneze. Gražius rūbus „Šypsenos” šokėjams siuva Danutė Žičkienė.
Patys mažiausi „Šypsenoje” – keturmečiai. „Su jais dar tik žaidžiame šokius, – pasakojo vadovė J. Telišauskienė. – Jie nori judėti, straksėti, bet kartu mokosi išgirsti ir pajusti muziką. Šokėjui tai svarbu.”
Štai tokia maža pažintis su dideliu šokėjų būriu. Jų kasdienybė – rimtas ir stropus darbas repeticijų klasėje. O šventės – koncertai, kai šypsenomis pražysta ne tik šokėjų veidai, bet ir visų, besigėrinčių grakščia šokio kalba.
man jusu sokiai visai negrazus suskiai