Iš Sudargo kilusi Milda Prūsaitytė Jurbarke gyvena jau keletą metų, tačiau darbo kelias vėl nuvedė į aną Nemuno pusę. Smalsi, bendraujanti, energinga mergina save išbandė ne vienoje srityje, o šiuo metu mėgaujasi vis artimesniu tampančiu dvaro ponios vaidmeniu Kidulių dvare.
Paieškos
Sudargiškei Jurbarkas – ne svetimas. Prieš išvykdama studijuoti čia ji baigė gimnaziją. Studijų kelias pirmiausia suko į Klaipėdą, kur M. Prūsaitytė pasirinko netradicines – rusų filologijos ir lietuvių kalbos studijas.
„Nors norėjau studijuoti turizmą, įstoti pavyko į šitą specialybę. Rusų kalbą mokėjau, nors mano kartai tai jau gana svetima kalba. Tiksliau galvojau, kad moku gerai, kol neteko studijuoti su rusakalbiais. Bet studijas baigiau“, – sako Milda.
Potraukį humanitariniams mokslams turinti M. Prūsaitytė magistro studijoms pasirinko taikomosios kalbotyros programą Vilniaus universitete.
„Šitie mokslai buvo įdomūs. Užduotys klausyti, kad ir troleibuse kalbančių žmonių, ir analizuoti kalbą, buvo smagios“, – šypsosi Milda.
Po studijų į Sudargą M. Prūsaitytė nebegrįžo – su draugu nusprendė apsigyventi Jurbarke.
Čia ji trumpai dirbo laikraštyje, tad nuo savo specialybės per daug nenutolo.
„Neilgai dirbau. Nepatiko, nes reikėjo rašyti ir temomis, kurios man buvo visai neįdomios. Tai – nuobodu“, – Milda nelinkusi dirbti nepatinkančių darbų. Jau geriau sukti į visai nepažįstamą sritį. Taip ji atsidūrė pasienyje įsikūrusioje pinigų keitykloje.
„Jokios romantikos, darbas – ir naktimis, tačiau ten dirbdama Smalininkuose pabaigiau apskaitininko profesijos mokslus. Kaip humanitarei, pačiai sau netikėtai“, – juokiasi M. Prūsaitytė.