Praėjusią savaitę Jurbarko socialinių paslaugų centre surengtoje konferencijoje „Krizės šeimoje įveikimo būdai” buvo pristatytas Eržvilko moterų krizių centre įgyvendinamas kompleksinių paslaugų vaikui ir šeimai projektas. Jo patirtis pribloškė net visko mačiusius seniūnijų, bendrojo lavinimo mokyklų, vaikų globos įstaigų socialinius darbuotojus, nevyriausybinių organizacijų atstovus.
Jurbarko moterų užimtumo ir informacijos centro direktorė Nijolė Adomaitienė pripažino, kad nors ir labai daug kalbama apie krizę šeimoje, niekas negali tiksliai pasakyti, kada ji prasideda ir kas tai yra iš tiesų. Pasak N. Adomaitienės, mūsų šalies teisėsauga nekreipia dėmesio, kai moteris sumušama šeimoje. Nors Lietuvoje yra nemažai moterį ginančių įstatymų, praktiškai jie nustoja galioti prie namų durų, nes šeimoje žmogaus teisių niekas negina.
„Lietuvoje kas trečia moteris savo namuose patiria smurtą. Jo aukos yra bejėgės apginti savo vaikus, nes nemoka apsiginti pačios. Socialinių darbuotojų uždavinys – suteikti bent kiek daugiau galimybių tokiai šeimai išeiti į visuomenę, pailsėti nuo namuose tvyrančios įtampos”, – tikino Moterų užimtumo ir informacijos centro direktorė.
Konferencijoje dalyvavę Jurbarko rajono policijos komisariato pareigūnai tikino, kad smurto yra kur kas daugiau nei skelbia statistika – praktiškai jiems tenka važiuoti raminti konfliktų vos ne į kas antrą šeimą.
Jau kelinti metai šeimoje smurtą kenčiančioms moterims pagalbos ranką tiesia Eržvilko socialinės globos filialo darbuotojai, nes šioje įstaigoje veikia moterų krizių centras. Pernai jame gyveno 5 moterys ir 22 nepilnamečiai vaikai, šiemet – 2 moterys ir 21 vaikas. Dėl kokių priežasčių savo namus moterys ir vaikai iškeičia į viltį bent kelias dienas rasti ramybę ir saugumą?
Pagrindinės priežastys, pasak Jurbarko socialinių paslaugų centro direktorės Genės Gudaitienės, – alkoholizmas, skurdas, smurtas, ankstyva motinystė, blogos gyvenimo sąlygos.
Ypač skaudūs buvo antri metai su moterų krizių centre gyvenančiais vaikais bei jų motinomis dirbančios psichologės Vaidos Beinarienės pastebėjimai. Beveik visų centre gyvenusių vaikų tėvai yra išsiskyrę arba nuolat konfliktuoja, piktnaudžiaujama alkoholiu, narkotikais, šeimos neturi kur gyventi, nuolatos keliasi iš vienos vietos į kitą, gyvena netinkamuose būstuose. Namuose nuolat trūksta maisto ir kitų būtiniausių dalykų.
„Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį. Skurde gyvenantys žmonės nepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir kitų, o tai – geriausia terpė prievartai ir smurtui”, – mano V. Beinarienė.
Pasak psichologės, tokių šeimų vaikai kone visi be išimties patyrė emocinį, fizinį, seksualinį smurtą arba apleistumą, yra baudžiami fizinėmis bausmėmis. Tokie vaikai po pamokų daugiausia laiko praleidžia vieni, niekur nesilanko, neturi draugų. Dauguma jų sunkiai pritampa mokykloje, patiria bendraklasių patyčias, turi mokymosi sunkumų. V. Beinarienė tikino, kad tai natūralu, nes tie vaikai sprendžia „išlikimo klausimą” – nuolat svarsto, ar šiandien išsimiegos, ar turės ką pavalgyti, kokia bus tėvų nuotaika, gal jie negers?
„Alkanas ir piktas vaikas negalvoja apie mokymosi pasiekimus, jam rūpi dalykai, kurie net suaugusiuosius verčia labai sunerimti”, – pasakojo V. Beinarienė.
Ji prisiminė Moterų krizių centre su mama gyvenusį septynmetį, nuolat piešusį gražų namą, saulę ir daug gėlių. Psichologė teigė, kad taip vaikas išreiškė savo viltį ir norą gražiai gyventi. Berniuko mama neturėjo darbo, gėrė. Vaikas buvo labai uždaras, iš pažiūros atrodė ramus, tačiau jį dažnai kankino košmariški sapnai, miegodamas jis pratrūkdavo raudoti, net dieną jautė baimę, sielvartavo, kad neturi draugų, niekas su juo nenori žaisti.
Dešimtmetis, kurio motina ir patėvis be perstojo girtavo, buvo nuolat mušamas pagaliu per nugarą, spardomas, tampomas už plaukų, jo kūnas buvo deginamas cigarete. Vaikas niekam nesiskundė, nes tikėjo, kad yra blogas. Norėdamas išvengti girtų suaugusiųjų bausmių, jis slėpdavosi ant šieno daržinėje, susirasdavo kokią nors drevę miške ir laukdavo, kol tėvai užmigs. Jo vienintelis žaislas buvo degtukai – kartą ugnis išplito po ūkinį pastatą, kilo gaisras.
„Centre apgyvendinami vaikai, kuriuos reikia apsaugoti nuo pačių artimiausių žmonių. Socialiniai darbuotojai jiems suteikia laikiną pastogę, saugumą, maistą, apsikabina, paglosto, moko socialinių įgūdžių. Tačiau jiems vėl tenka sugrįžti į savo šeimą, kurioje darni atmosfera tęsiasi trumpai”, – apgailestavo psichologė.
Pasak V. Beinarienės, norint apsaugoti vaikus nuo smurto šeimoje, pirmiausia reikia išmokti atpažinti skriaudžiamuosius. Ar vaikas įveiks krizę, priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir nuo jo aplinkos. Eržvilko socialinės globos filiale dirbantys žmonės stengiasi, kad laikinus namus čia radusios moterys ir vaikai įsitikintų, jog visuomet yra išeitis – reikia tik norėti keisti savo gyvenimą.
Projektui įgyvendinti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija šiemet skyrė 17 tūkst. Lt. Daugiausia lėšų atitenka socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų ir psichologų darbo užmokesčiui bei prekėms ir paslaugoms.
Daiva BARTKIENĖ