Lietuva nuo seno vadinama dainuojančiu kraštu. Per amžius, iš kartos į kartą perduodamoje dainoje skamba lietuvio gyvenimas – apie džiaugsmą ir išgyvenimus, apie būtį ir siekius. Šiemet minime Lietuvių liaudies dainų metus. Proga išskirtinė – sukanka 200 metų nuo pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio paskelbimo, kurį išleido Liudvikas Rėza. 1825 metai laikomi lietuvių folkloristikos pradžia, o folkloro fondus saugantis Lietuvių tautosakos archyvas mini 90-metį.
Ypatinga proga
Ir progų, skirtų lietuvių liaudies dainai, ir minčių apie dainuojančią Lietuvą – daug. Liaudies daina svarbi lietuvio tapatumui, savimonei, jungianti praeitį, dabartį ir ateitį. Apie tai kalbėjomės su Jurbarko kultūros centro folkloro ansamblio „Imsrė“ dainininkėmis ir jų vadove Birute Bartkute.
Šio kolektyvo dainininkės – ne visos profesionalios dainininkės ar muzikantės. Rūta Petrauskienė – pradinių klasių mokytoja, Vaiva Dobilienė – slaugytojos padėjėja, o Loreta Pažereckienė ir Vilija Petravičienė dirba slaugytojomis. Gintarė Stirbienė – Eržvilko kultūros centro meno vadovė, Ingrida Kazlauskienė – socialinė darbuotoja.
Vadovaujamos tikros folkloro profesionalės B. Bartkutės, lietuvių liaudies dainas Jurbarko krašte moterys puoselėja jau 35-erius metus.
„Esam visiškai skirtingos, bet kai susirenkame į repeticiją ir pradedame dainuoti, tampame lyg viena. Kai būnam kartu, visos jaučiamės stiprios“, – sako L. Pažereckienė, pripažindama, kad daina skraidina, suteikia jėgų, kiekvieno lietuvio širdžiai – smagumo ir pasididžiavimo
