Praėjusio šeštadienio paryčiais iš Vilniaus oro uosto kilo lėktuvas, išskraidinęs būrį belgų, dalyvavusių 19-toje jaunimo mainų stovykloje „Jurbarkas–Lakdalis“. Per 60 jurbarkiečių ir lakdaliečių savaitę stovyklavo Jurbarke ir Šventojoje.
Stipri komanda
Pradėjus bendradarbiauti Jurbarko ir Lakdalio miestams pastarojo sporto skyriaus vadovas a. a Fredis Jansas sumanė jaunimo mainų projektą, ir pirmoji sportinė-kultūrinė stovykla įvyko 1997 m. vasarą. Vienais metais stovyklos vyksta Belgijoje, kitais – Lietuvoje. Dešimtmetį šventusioje stovykloje buvo per 100 dalyvių.
Rugpjūčio 13 d. į Jurbarką atvykę belgai apsigyveno vienuolikoje jurbarkiečių šeimų, o jau Žolinės rytą visa komanda pajudėjo į Šventąją.
Jurbarkiečių pusėje – ir vyresnieji, patyrę vadovai – Rasida Kalinauskienė, Audronė Balčiūnienė, Audronė Stoškienė, Arūnas Bauža, Aušra Rusinavičiūtė, ir jaunesnieji, bet ne mažiau darbų atlikę Tautvydas Kemzūra, Lina Grinevičiūtė, Monika Solovjovaitė, Almantas Maksvytis ir Mykolas Norkaitis. Stovyklauti susiruošė 22 jaunuoliai iš Jurbarko rajono.
Belgų delegacija – panašaus dydžio. Svečių priešakyje – jau 20 metų šiame projekte dirbantys Gertas Van Rooy ir Rogeris Verheyen bei puiki jaunų vadovų komanda: Olina, Klajdas, Megan, Sara ir kiti – iš viso aštuoni ne pirmą kartą stovykloje dalyvaujantys belgai, vadovavę 21 stovyklautojui.
Oras nelepino
19-oji stovykla buvo bene šlapiausia – lietus nesiliovė visas Šventojoje praleistas dienas, tad iš anksto sudaryta programa buvo koreguojama atsižvelgiant į oro sąlygas.
Nors Šventojoje stovykla vyksta ne pirmą kartą, dalyviams, ypač naujiems, buvo smagu susipažinti su miesteliu orientaciniame žaidime. Smagiausios pramogos laukė paplūdimyje, smėlyje. Gaila, kad maudynėms oras nelabai tiko.
Sporto diena, kaip bebuvo gaila, turėjo vykti salėje, o ne lauke, bet tai nuotaikos negadino – sportiniai žaidimai, rungtys spaudė prakaitą, bet kėlė azartą ir nuotaiką. Kitomis dienomis stovyklautojai turėjo taip pat daug veiklos.
Kaip viena komanda dirbdami ir pramogaudami ir belgai, ir lietuviai atrado vis daugiau panašumų, kuriuos įprasmino statydami draugystės tiltus, rengdami bendras stovyklos šokio ir puodelių dainos repeticijas. Belgai pakvietė į retro kazino vakarą, o lietuvaičiai rengė proto mūšį.
Puikia pramoga tapo išvyka į delfinariumą, o Klaipėdoje stovyklautojai žaidė miesto žaidimą – dėl lietaus gal ne tokį aktyvų, bet ne mažiau linksmą.
Savaitė pralėkė žaibiškai, o grįžimas į Jurbarką reiškė artėjantį išsiskyrimą. Nelinksmas mintis slopino autobuse užklupęs miegas, o nuotaiką šiek tiek praskaidrino pakeliui aplankytame Ventės rage nušvitusi šilta saulė.
Draugystės vakaras
Grįžę stovyklautojai ilsėtis neturėjo laiko – vakare prie Jurbarko viešosios bibliotekos buvo pristatytas draugystės suolelis, skirtas Jurbarko ir Lakdalio bendradarbiavimo 20-mečiui paminėti, paskui įvyko šventinis renginys ir stovyklos uždarymo vakaras, į kurį buvo kviečiami visi per 20 metų dalyvavę stovykloje ar dirbę vadovais, prisidėję prie jų rengimo.
Įamžinant draugystę buvo nutarta parkelyje prie bibliotekos pastatyti suolelį, ten bus galima įamžinti ir visas draugystes su miestais partneriais.
Suoliuko atsiradimo istoriją pristačiusi Jaunimo reikalų koordinatorė ir stovyklos vadovė R. Kalinauskienė pakvietė visus ant jo prisėsti ir įsiamžinti. Stovyklautojai nedvejojo – greit suolelis aplipo pozuojančiais jaunuoliais, pozuodami merui Skirmantui Mockevičiui rankas spaudė stovyklos pradininkai Gertas Van Rooy ir Rogeris Verheyen.
Šventinis vakaras persikėlė į gimnazijos sporto salę. Prieš pat iškilmes ant uždangos buvusių stovyklų marškinėlius baigė kabinti vadovė Audronė Stoškienė, dalyvavusi jau pačioje pirmojoje stovykloje ir kasmet, jei nepavyksta dalyvauti, bent aplankanti stovyklautojus. „Ne visus marškinėlius turime, bet daugumą radome“, – džiaugėsi vadovė. Marškinėlių kolekcijos idėja nusižiūrėta iš belgų – jie turi visą kolekciją ir jais puošia stovyklą Belgijoje.
Stovyklautojus sveikino dabartiniai ir buvę rajono vadovai, Seimo narys Bronius Pauža, belgai atsidėkojo gražiomis padėkomis. Stovyklautojai susirinkusius nudžiugino visą savaitę repetuotu šokiu su lazdomis ir puodelių daina, muzikavo buvusi stovyklos dalyvė Patricija Baužaitė ir šios stovyklos jaunimas.
Jaunimo šėlionės puikų stovyklose praleistą laiką priminė buvusiems vadovams – Sandrai Baužienei, Mantui Kraučenkovui, Antanui Domeikai, Juliui Gečui ir dar keletui negausiai susirinkusių į šventinį vakarą. J. Gečas prisiminė, kaip vertėjavo belgams ir lietuviams nesuprasdamas nė žodžio belgiškai, ir padovanojo vakaro dalyviams lūpinės armonikėlės melodiją, kuri dažnai skambėdavo stovykloje.
Išradingieji vadovai
Stovyklos sėkmė priklauso nuo vadovų. Nuoširdžius žodžius lietuvaičiams skyrė Gertas: gyrė Rasidą, laimėjusią varžybas prieš Rogerį ir Audronę Nr. 1, kaip vadino Balčiūnienę, už tobulėjančią anglų kalbą, Linai dovanų įteikė pasiūlymą rengti kitų metų stovyklą Belgijoje ir jau sava laikė Moniką, kuri gyvena ir dirba šioje šalyje, Audronei Nr. 2 (Stoškienei) dėkojo už puikų masažą Rogeriui, dėl kurio jis atjaunėjo 10 metų, o Aušrai – už vertėjavimą, Arūnui – už muziką, Tautvydui – už bendravimą, Almantui ir Mykolui – už sumanumą ir darbštumą.
„Grįšime namo su prisiminimais ir susiradę naujų draugų. Aš turiu svajonę, kad šioje stovykloje galėtų dalyvauti mano anūkai“, – sakė Gertas. Stovykloje jau buvo dalyvė, kurios tėtis stovyklavo čia 1998 metais, tad gyvenimo ratas sukasi nuo kartos prie kartos.
„Lietuva yra mano antrieji namai, čia grįžtu kaip namo ir po 20 metų čia aš turiu daug draugų“, – lietuviškai savo jausmus atvėrė Rogeris.
22 metų Olina Leysen – buvusi stovyklos dalyvė, šeimet į ją sugrįžo kaip vadovė. Mergina neįsivaizduoja savo gyvenimo be šios stovyklos – pirmą kartą joje dalyvavo 2010 metais ir nuo tada jos spintoje guli septyni stovyklos marškinėliai.
„Puikiai atsimenu pirmąją šeimą, kuri mane priėmė Lietuvoje. Ir su ja, ir su kiekvienais metais didėjančiu būriu draugų bendraujame internetu“, – sakė mergina. Olina, kaip ir kiti belgai, mokosi lietuviškų žodžių. „Ačiū, labas rytas, gerai, šašlykai ir į sveikatą!“ – vardija Olina ir sako, kad lietuviškai kalbėti labai sunku.
Olinai antrina taip pat septintus metus stovykloje dalyvaujantis Almantas Maksvytis. Šeštoje klasėje pirmą kartą išvažiavęs į stovyklą Belgijoje, dabar dirbo joje vadovu.„Jei jaunuolis pabuvęs stovykloje užsikabina, tai joje dalyvauja kasmet“, – sako vaikinas ir pripažįsta, kad stovyklautoju būti paprasčiau negu vadovu.
Vilniaus Gedimino technikos universitete studijuojantis dvidešimtmetis puikiai prisimena visas stovyklas – įspūdžiai stiprūs, malonūs širdžiai.
„Man stovykla davė labai daug. Jau laukiu kitų metų ir norėčiau vėl būti vadovu. Tikiuosi taip ir bus“, – sako Almantas.
„Galva pilna minčių. Per 20 metų sukurtas draugystės reiškinys – stovykla yra gyva visų vadovų, dalyvių, palaikančiųjų, remiančiųjų dėka. Turime daryti viską, kad tai nesibaigtų“, – mano R. Kalinauskienė.
Jai šimtu procentų pritartų visi 2000 belgų ir lietuvių vaikų ir vadovų, kurie per tuos 20 metų dalyvavo šioje stovykloje. Atsisveikinimo naktį į dangų kilę mėlyni nešantys šviesą balionai klojo kelią į kitą stovyklos gyvavimo dešimtmetį.
Jūratė Stanaitienė
